100 km aplink Vilnių neįsitempiant

Ne!:) Tai nėra Vilnius 100 km dalis, takas veda per Gariūnų tiltą. Bet pasilinksminti pereinant tiltą konstrukcijomis galima – saugu ir nesudėtinga.

Kartais yra smagu tiesiog išeiti pasivaikščioti. Kartais norisi tyrinėti nepažįstamas teritorijas ir atrasti savo kelius pačiam. O kartais reikia duoto iššūkio, maršruto, nes tada gali matuotis, lygintis ir visaip kaip pasididžiuoti prieš draugus (o dar labiau prieš nedraugus). Tai 100 km aplink Vilnių kaip tik labai tinka šiai paskirčiai. Trasa kurta kartu su Vilniaus bėgikų bendruomene (akivaizdžiai labiau ultra bėgikų), tad prie pat namų durų patiekia meganuotykį – ilgą, daug sukilimo turintį ir daugiausia bekele vedantį taką. O tada šitą meganuotykį galima skaidyti kiekvieno norams bei galimybėms pritaikytomis porcijomis. Trasa oficialiai suskirstyta į 10 atkarpų, bet niekas netrukdo jas smulkinti dar labiau arba, kaip tik, jungti po kelias. O tada jau fantazijos reikalas – galima 100 km prabėgti ar praeiti vienu ypu arba per 100 dienų, galima eiti naktimis, galima eiti “Aplink Vilnių: pavasaris, vasara, ruduo, žiema”. Pradėti ir baigti galima bet kur – išskyrus gal nebent Verkių kilpą visada kažkur netoliese gali rasti viešąjį transportą. Žodžiu dėliojiesi savo nuotykius kaip tik nori.

Mes pasirinkom išbandyti šį taką neįsitempdami, tam prireikė keturių kartų. Pradėjome birželį, tada atėjo vasara, buvo karšta, corona atsitraukė ir galėjom keliauti, dar buvo žemuogės, avietės, ežerai.. o paskui…paskui vasara baigėsi, kaip ir šitam žiogeliui.

Žiogelis linksminosi visą vasarą ir ruduo užklupo, žinoma, netikėtai. Sugrįžo lietūs, corona ir karantinas. Tad nebeblaškomi žiogų nei pagundų galėjome užbaigti Vilniaus taką.

Miškas ir miestas

Vilnius 100 km pirmiausia stebina tuo, kaip ilgai gali keliauti miesto teritorijoje neišlįsdamas iš miško. Nors stabtelėjus beveik visada netoliese girdi gaudžiant gatvę, aplink tave – tanki žalumos siena, o eini siauručiu miško taku. Smagu buvo stebėti besikeičiančius metų laikus – šviesią žalumą birželio pradžioje, ant ąžuolų gausiai augančias, ryškias geltonpintes. Oi, kaip buvo gaila, kad negalėjau jų susirinkti pakeliui! (nuplauni, supjaustai ir kepi ant sviestuko su svogūnais bei česnakais).

Vėliau visi paupiai baltavo nuo šeivamedžio žiedų, pievose noko žemuogės, na, o rudenį – rudens spalvos, miglos ir kvepiantys, tręštantys lapai. Laukymėje Paneriuose aptikom avių bandą, o bičių daugiabučius matėm net keliose vietose.

Trasa neišvengiamai veda ir urbanistinėmis vietomis. Kai kur nepaaiškinamai (pvz. kodėl užuot perėjus Pasakų parku Karoliniškėse, veda palei greitkelį?), kai kur net labai įdomiai. Miesto centras, turistinis senamiestis yra tarytum išeiginiai rūbai – juos apsivelki tam tikra proga, jie įpareigoja tam tikrai laikysenai ir yra skirti viešumui. Na o miesto pakraščiai – kaip ta kaimynė, kuri su chalatu ir šlepetėmis išėjo išnešti šiukšlių. Čia daug savito gyvenimo ir spalvų, o kai kur net laikas teka kitaip. Pavyzdžiui kai kerti Naujininkus, šeštadienį, 10.30 ryte ir sutinki kelis vyrukus, draugiškai susirinkusius kieme, prie suoliuko. Ant suoliuko – raižyto stiklo grafinas su degtinėle. Arba palei greitkelį ant šlaito – pagyvenusi pora su kastuvu. Kasa krienų šaknis (deja, dėl to akcija pirk turgelyje iš bobutės manęs neįtikina. Bijau nusipirkti iš bobutės tokių sunkiojo metalo gėrybių). Močiutė, einanti per geležinkelio tiltą Aukštuosiuose Paneriuose ir čiaumojanti pakelėje nusiskintas vynuoges, sodriai mėlynu paakiu. Smurtas šeimoje? Šokinėjantis spaudimas? Dar yra neįtikėtinų architektūrinių sprendimų, laikinų camp’ų miškuose iš palapinių, polietileno plėvių bei šakų. Ir galimybė pažinti tuos miesto pakraščius į kuriuos dar neteko nosies įkišti (man, kaip nekeista tai buvo Šeškinės Ozas. Nu neteko ten lankytis!)

Trasos žymėjimas

Prasčiausia projekto dalis. Yra stulpų su rodyklėmis, stulpiukų, lipdukų bei raudonų juostų ant medžių. Tačiau juostos ant medžių akivaizdžiai buvo kabintos vasario-kovo mėnesį, kai medžiai be lapų ir matomumas visai kitoks. Birželį daugumą tų juostų tegalėjai pamatyti kai atsidurdavai tiesiog prieš jas. Dalis trasos sužymėta taip, tarsi eiti ją būtų galima tik viena kryptimi, t.y. ant žemo medinio stulpelio žymėjimas tik iš vienos pusės (kadangi mes kažkodėl ėjome kita kryptimi, tai be raudono ženklo tų medinių stulpiukų aukštoje žolėje apskritai nelabai matosi). Antakalnyje ir kituose miškeliuose, kur gyventojai yra išmynę tikrus takelių tinklus trūksta ženklinimo susikirtimuose. Žodžiu – reikia žemėlapio ir visokių išmanių reikalų.

Aukščiai

Sukilimas – 2198 m. Ėėėė, tai čia jau toks visai neblogas kalnas gaunasi. Intensyviausia atkarpa ko gero buvo Burbiškės – Aukštieji Paneriai, Tačiau ir palei Gariūnus, Antakalnyje, Pavilnyje buvo nelogų viečikių. Ant Gariūnų kalno kaip tik prieš porą metų treniravomės, ruošdamiesi į Tetnuldį kopti. Ne, dviračio imti neverta, nebent mėgsti labai ekstremalius pojūčius protarpiais su labai sunkiu darbu.

Batų reikia gerų. Ypač dabar, kai drėgnas gruntas tik ir taikosi suteikti pavėžėjimo paslaugą. Nusileidinėjant yra galimybių tobulinti savo techniką.

Pramogos

Einant vasarą buvo labai smagu pietauti kavinėse – nereikia nešti maisto kuprinėje ir šiaip, malonu pailsėti su alaus bokalu. Antakalnio – Verkių atkarpoje sustojome Vandens malūne, eidami Pavilniu – Belmonte, bet galimybių yra tikrai daugiau, labai priklauso kiek laiko eini ir ar tinkamu valgymui metu išlendi į civilizaciją. Švenčiant karantino pradžią – teko pasiimti termosiuką.

Karantinas suteikia visokių papildomų socialinių interakcijų, kai susitikę miške žmonės vieni tik pastebėję tave maukšlinasi kaukes (kaip mandagūs vairuotojai, kurie iš tolo persijungia artimąsias šviesas), kiti išdidžiai eina be kaukių, kiti sportuoja. Ėjimas su šiaurietiškomis lazdomis priskiriamas sportavimui. Matėme visą šeimą, lėtai vaikštinėjančią be kaukių. Visų narių šiaurietiško ėjimo lazdos buvo sukištos į tėčio kuprinę.

Kad apeitum Vilnių karantino nereikia – takas to vertas bet kokiu atveju. Antrą kartą viso gal ir nekartočiau, nebent iš sportinio intereso, per parą:) Bet va kai kuriuos kalnuotus gabaliukus praeiti žiemą, kai jie snieguoti ir apledėję….Tegul tik ateina žiema!