11 ežerų žygis trumpai žiemos dienai

Šitas maršrutas susidėlioja pats, vos pasižiūrėjus į žemėlapį – netoli Buivydžių Neris daro kilpą, o toje kilpoje, Buivydžių hidrografiniame draustinyje, vienas šalia kito net 11 ežerų, ežeriukų ir ežeraičių:) O dar Nerimi eina Lietuvos/Baltarusijos siena, dėl kurios net dokumentą reik dėl visa ko pasiimti, mmm, beveik kelionė į užsienį, beveik kaip senais, gerais laikais.

Žiemos diena trumpa, tad keliamės su tamsa ir vos prašvitus (tai buvo visai neanksti, o tik 9 ryto) jau stovime prie Buivydžių kabančio tilto. Visą savaitę spaudė lengvas šaltukas, todėl net ir Neries vienas šonas ledu aptrauktas. Ir keli liūtaširdžiai žvejai jau bando jauno ledo tvirtumą. Kitas jų bendras stebi veiksmą nuo tilto. Ką darys – duos patarimų? perspės, jei ledas įtrūks? kvies pagalbą? Kiekvienas linksminasi kaip gali, o žiemos diena trumpa, tad paliekame žvejams jų žaidimus, o patys pasisiūbuodami pereinam tiltą.

Kitoj pusėj – Beregovka, net geriausiais laikais čia gyventojų skaičius neperkopė vienos dešimties. 2001 m surašymu dar vieno žmogaus gyventa. Dabar jau seniai nebe.

Pirmiausia nusprendžiame keliauti iki sienos, kur srauniai teka Neris, o žemėlapyje pažymėta salelė.

Nuo sienos, nieko nesutikę, pašalusiu miško keliuku sukam gilyn, prie pirmųjų Kario ir Karaičio ežerų. Dar, turbūt, neminėjau:), bet žiemos dienos trumpos, o mūsų maršrutas nėra taip labai apskaičiuotas ir išmatuotas, tai, galvojam, verta neužgaišti.

Oras net traškantis nuo šaltuko ir smagumo, o keliukas mažumą apledijęs. Pereinam pušynu, kalvelės viršum, o apačioje jau regime pelkutės apjuostą Kario ežerą. Ten įsitaisę dar keli žvejai, bet tai jau paskutiniai žmonės, kuriuos mes šiandien matėme. Nuo Karaičio iki Karackių judame palei upelį, patogiu, žvėrių išmintu taku. Eidami nuo vieno prie kito ežeriuko, greit suprantame, kad atstumai čia nedideli, ir būti užkluptiems tamsos mums negresia. Bet vis tiek, užuot ėjus žvyrkeliu, reikia kirsti kampą per šlapynes. Atėjo metas išnaudoti žiemos privalumus. Juk jeigu ežerai užšalę, tai pelkės tuo labiau, kas jau čia gali nutikti!

Na, ne visai taip:) Kur vandens daugiau, ten jis ir užšalęs, o kur žolių kupstai ir purvynė – ten purvynė (ar aš smerkiau žvejus ant ledo? Neprisimenu:) Tai nuliuoksėjom kaip briedžiai tarp Veržinėlio ir Mašnelio, aikčiodami ir šliurpindami dumblus. Bet mums patiko, todėl ir tarp likusių ežerų kelius ignoravome. Dar kartą pasidžiaugėme žiema, eidami tarp tų milžiniškų barščių žudikų. Vasarą, turbūt, būtų tekę apeiti šitą vietą?

Truputį laiko pakeliui sugaištame, nes laukinės virtuvės eksperimentams man reikia pasirinkti lazdynų bei alksnių žirginėlių, laukinių morkų sėklų, raudonkraštės pintainės grybuką.

O prie Perčiniškio ežero jau stojame priešpiečių. Tautinio paveldo burgeriai – sūdyti lašinukai su svogūno skiltele ir rauginto agurko griežinėliu, tik šaldytos degtinėlės betrūko. Bet gal karšta arbata ir geriau buvo. Prie paskutinio, tikrai jau visai bevardžio ežerėlio, desertui dar spanguolių pasirinkom – nuo samanų reikia atplėšti, bet viduje – puikūs rūgštaus šerbeto kristalai.

O dabar visi vienuolika ežerų iš eilės:

Kario ežeras
Karis
Karaičio ežeras
Karaitis
Karackių ežeras
Karackiai
Veržinėlio ežeras
Veržinėlis
Mašnelio ežeras
Mašnelis
Perčiniškio ežeras
Perčiniškis
Pačiūniškės ežeras
Pačiūniškė
Pijujos ežeras
Pijuja
Bevardis ežeras
Bevardis
Krakinio ežeras
Krakinis
Nežinomas ežeras
Iš tikrųjų bevardis:)

Visiškai tobulas žygis trumpai žiemos dienai – arti Vilniaus, maršrutas – apie 15 km, pradėjome 9 ir net su visais grybavimais bei uogavimais 13.30 jau buvome vėl mašinoje. Jokių uodų anei erkių šiuo metų laiku, matomumas geras, prieiti irgi įmanoma prie visų ežeriukų. Ai, ir dar matėm labai gerų, tankių eglių, su žemai nuleistom apatinėm šakom…ta prasme, šilta emergency nakvynė, kai pas mus jau ruošiamasi komendanto valandai ir panašiai.. Gal ir teks pasinaudoti.