-Einam į Kernavę, – sako Tėtis.
Gerai, einam.
Žiūriu į žemėlapį. Nu va, čia tiesiai per mano numylėtus Griovius, per Neries regioninį ir jau Kernavėj. Juokų darbas. O taip dar pažiūrėjus, tai galima persikelti per Nerį ir pasiekti Zūbiškes, kur, lyg tyčia, gyvena artimieji, koks puikus sutapimas! Tada dar vyksta fliuktuacija grupės sudėtyje, kol galiausiai, pralaukus lietingą pirmadienį, Tėtis, Sesė ir aš, antradienio rytą žengiame pro namų duris. Dabar jau tas, nekaltai atrodantis, šaligatvis nuves mus į miškus, brūzgus ir visokius nuotykius.
Grioviai-Šilėnai-Elniakampis (Velniakampis?)
Programėlės ir žemėlapiai dėlioja vingiuotą kelią per Griovius, bet aš tikrai žinau, kad ten pilna takų takelių, kuriais galima nukirsti kampą, patrumpinti kelią ir ištiesinti vingį – taigi, „palaikyk mano alų“:D Nukirstas vingis atrodo taip:
O patrumpintas kelias baigiasi taip:
Galiausiai, išsidilginę bei šlapi iki ausų, slysčiodami įmirkusiu moliu nusileidžiame nuo paskutinio Griovių skardžio ir netoli vienišos sodybos įsitaisom priešpiečiams. Pasirodo diedukas:
-Ką, atėjot česnakų vogt? Ha ha, juokauju….imkit, raukit česnakų, česnakai – sveikata… Su kuprinėm, keliaujat? Tai kas būsit – čigonai ar pabėgėliai? Ha ha ha! Va, pastačiau kieme palapinę pabėgėliams…
Netrukus viską žinom apie dieduko prostatą, žmoną ir vaikus, o taipogi sunkumus, kai žiemą sniegas nutraukia elektros laidus, o pataisyti juos įstengia tik po savaitės. Reikalai įkaista iki piršlybų: „man šita juočkė patinka“, tada mes jau baigiame priešpiečius ir paskutinį kartą šiandien trumpiname kelią Paneriu iki Šilėnų.
Šilėnų pažintiniame take vėl užkandžiaujam ir aš užsiklijuoju pirmąjį pleistrą ant kojos kur, jaučiu, greit bus pūslė. Netoliese teka Akies šaltinis, kurio vandeniu papildome gertuves ir miškais, palei Mikališkes, o po to vėl miškais pasiekiame Elniakampio ežerą ir stovyklavietę. Tiesą sakant, jis turi du pavadinimus ir ant kai kurių nuorodų rašo Velniakampio. Mums šis vakaras įrodys, jog tai tikras Velniakampis!
Išsimaudom, pavakarieniaujam, palapinę pasistatom, hamaką pasikabinam. Tėtis ir Sesė iš šlapių malkų bando sukurti stebuklą. Nėra ramu, nes vis atvažiuoja kokia mašina, bet žmonės išsimaudo ir išvažiuoja. O tada jau atvažiavo tos tikrosios Velniakampio sielos. „Vse delfiny v uragan, uragan, uragan, uplyvajut v okean, okean, okean…“ Garsi rusiška estrada plėšė mašinos langus, kompanija išsirito jau gerai apšilus ir ilgam įsitaisė pavėsinėje.
Būtum su mašina – susikrautum daiktus ir dingtum, nes duok durniui kelią, o iš malonaus vakaro jau, akivaizdu, nieko nebeliko. O dabar – situacijos įkaitai, kojos niekur nebeneša.
Įlendu palapinėn ir bandau prisiminti vaikystę, kai nedažnais tėvų šventiniais vakarėliais užsnūsdavau svečiuose liūliuojama garsios muzikos bei šurmuliuojančių suaugusiųjų balsų. Gal ir užsnūstu kiek, bet netrukus ta muzika ima trūkinėti, o tarpuose pilasi keiksmažodžiai ir bandoma išsiaiškinti, kuri muzika verta groti, o kuri ne. Konflikto laukas plečiasi: važiuoti ar nevažiuoti, ar davei pinigų ar ne, paskolinsi man 20 eurų ant taksi, tau ką gaila?!? Ką, tu mane debilu skaitai? Kas tave debilu vadina, dal****be tu!!!!! Ir galiausiai sprogsta – kažkas pavogė maišelį su alum. Atrodo, kad merginos, kurių, kaip dabar paaiškėja, niekas nepažįsta. Spiegimai, klyksmai, gaudynės, galiausiai apvogtasis rėkia: iškviečiau pareigūnus. Ir paslepia mašinos raktelius, kad merginos nepaspruktų. Merginos bando raktelius atimti ir dabar pareigūnus iškviečiu aš, kol dar nepralietas niekieno kraujas.
Yra tas stereotipas apie policijos darbą – atlekia su švyturėliais, pistoletai, antrankiai. O realybėj…“Tai jūs dabar norit, kad jos viską grąžintų? O jūs sakot nematėt jokio maišelio?“ Nuoširdžiai sakau – žaviuosi pareigūnų kantrybe. Bet kokiu atveju – apie pusę trijų mūsų stovyklavietė ištuštėjo ir nedrąsiais žingsneliais atsliūkino dėdė Miegas.
Elniakampis-Karmazinų-Dūkštos takai-Kernavė
Iš ryto galvą skelia taip, tarsi pati būčiau tą alų nukosėjus. Bet nėra tos bėdos, kurios nepataisytų kava ir gaivios rytinės maudynės. Susirenkam šmutkes ir paliekam nusiaubtą stovyklavietę. Vat ir dilema – saugant gamtą turėtumei nakvoti tik tam skirtose stovyklavietėse. Tačiau visa mano patirtis tokiose stovyklavietėse vasarą, geru oru, yra tiesiog apgailėtina. Todėl bevelyčiau stovyklauti nelegaliai, jei reikės – susimokėti baudą, o mano sąžinė būtų absoliučiai rami: tylus mūsų buvimas miške gamtai nepadarytų nė tūkstantosios dalies žalos nuo to ką padaro „legalūs“ vasarotojai.
Pamažu keliaujame Karmazinų pažintiniu taku, šalia Bradeliškių įsukam į Dūkštos taką. Niekur neskubam, o vaizdai tikrai verti to, kad priešpiečiams stotum bent tris kartus. Teisybė, dangus grasinasi lietumi, bet mūsų skubėjimas situacijos lemtingai nepagerins, tad – tiek to. Ant kojų atsiranda keturi pleistrai, po vienu jau kyla pūslė.
Pakylam ant Karmazinų piliakalnio, po to ant Ąžuolų kalno, pavėsinėje pralaukiam pirmąjį lietaus šuorą. Tada pro Airėnus (krūmuose pralaukiam antrąjį šuorą lietaus) išlendam ant plento ir paskutinius 6 km žingsniuojam asfaltu. Gerai, kad judėjimas nedidelis, o abipus – miškas.
Nuo pat ryto svaigom kaip ateisim į Kernavę, sušveisim šiltą vakarienę ir už ištvermę apsidovanosim alaus bokalu. Bet, o stebukle, Kernavėje kita tvarka – pirmadieniais – trečiadieniais kavinės ilsisi. Staiga kuprinės ant pečių labai apsunksta…. Laimei, įeinant į miestelį, dėmesį atkreipė vienas ekstravagantiškas kiemas.
Iškaboje buvo kažkas apie kavą, kibinus, bet svarbiausia – buvo raktinis žodis ATIDARYTA! Grįžtam ir užsukam. Tikrai atidaryta. Turi kavos ir kibinų. Maisto? Ledų dar turi. Alaus? Nealkoholinio. Susižvalgom – gerai, neškit nealkoholinį. O be to – jie turi kambarių. Suderam dvivietį su papildomu čiužiniu (nes trivietis jau rezervuotas), nulekiam iki parduotuvės tikro alaus ir įsitaisom verandoj. O kiemelis tiesiog neįtikėtinas! Jame pilna steam-punkinių skulptūrų, užkaborėlių, pavėsinių, slaptaviečių… galėtų daugybė kompanijų sėdėti ir vieni kitų nematyti. Jeigu jau pasitaikys būti Kernavėje – skulptūros studija-galerija „Šulinys“. Nors kavos atsigerti:)
Kernavė-Čiobiškio keltas-Zūbiškės
Mes dvigubai buvom laimingi terasoje su savo alumi, nes nuo kokios šeštos vakaro ėmė pliaupti lietus ir nesiliovė kol mes nuėjom miegoti, o miegoti nuėjom anksti:)
Rytas buvo daugmaž šviesus ir prognozės draugiškos. Pro rūke paskendusius piliakalnius nusileidome į Pajautos slėnį, putokliais žydinčiom ir kvepiančiom pievom ėjome palei Nerį. Užlipome ant Balto kalno, po to skardžiais skardžiais. Priešpiečiavome spoksodami į kitame krante ūkyje besiganančius danielius. Aha, taip ir nesuprantu kur dedasi gravitacijos jėga, kai danielius eina pakėlęs galvą su tais nesvietiško dydžio ragais.
Tolesnį ėjimą gerokai stabdė gervuogėmis apkibę krūmai. Bet gervuogės gervuogėmis, o jau pradėjo kvepėti pabaiga. Mano kojos, kurios šiaip jau norėtų turėti kitą šeimininkę, su kitokiu požiūriu į laisvalaikį, šiuo metu jau apklijuotos dvigubais-trigubais pleistrų sluoksniais, ragina mus paskubėti ir užbaigti jų agoniją. Galiausiai nuostabūs miškai mus išspjauna į Plento gatvę, kur, antrąkart šios kelionės metu, pėdinam dar 4 km asfaltu. Ir prieinam šį technikos stebuklą.
Keltas buvo anapus, bet keltininkas, mus pastebėjęs, tuoj pribuvo. Ir man čia toks pat antigravitacinis stebuklas kaip ir danielių ragai:) Atseit pakreipi tas skardeles ir srovė pati tave perplukdo skersai upę. Galit man aiškinti ką norit, o aš manau, kad be magijos čia neapsieita.
O jau anapus upės tiesiai tiesiai ir atkeliavome į Zūbiškes. Kur buvo pirtis, pergalės šampanas ir minkšti patalėliai….
Visokios mintys ir skaičiai
Planuojant programėlės žadėjo ne daugiau kaip po 25 km per dieną. Realybėje vis tiek išeina daugiau, bet buvo toks niuansas:) su savo laikrodžiu elgiausi nerūpestingai, karts nuo karto pamiršdavau įjungti, todėl, savaime suprantama mano ir Tėtės skaičiai skiriasi. Tad, imkim per vidurį, kad visas atstumas išėjo tarp 85-88 km, visai įspūdingas 910m sukilimas (iš jų 430m jau pirmąją dieną Grioviuose) ir kažkokios tai sunkios kuprinės.
Maršrutas buvo nepaprastai gražus ir beveik visai laukinis, išskyrus porą gabaliukų plentu (iki Kernavės tikrai yra alternatyvių takiukų, bet žemėlapiuose jų nematėme, o ieškoti kapanojantis po laukus bei ganyklas po dienos žygio porcijos, jau nebuvo ūpo).
Norint pasilengvinti kuprines – galima atsisakyti nakvynių lauke: prie Elniakampio yra kaimo turizmo sodyba, aplink Kernavę galimybių dar daugiau. Be kuprinių daugiau ūpo būtų ir kultūrinei programai:) Norint – maršrutą galima pratęsti link Kauno, per Rumšiškes ar panašiai. Taigi – aš tikrai myliu Lietuvą. Ir keletas durnių nesutrukdys čia keliauti ir ateityje:)
Šaunuolė. Labai gerai ir vaizdingai parašyta
Ačiū :*
Comments are closed.