Gėlė, kuri norėjo būti tiesiog graži

Iš tolo žvilga geltonas, pūstašonis ąsotis, tikriausiai pilnas gardaus nektaro. Ir patiklus vabzdys neria ąsotėlio vidun, per vėlai susiprasdamas pakliuvęs į spąstus – nektaro čia nė kvapo, o slidžios, gaubtos sienelės užkerta kelią bet kokiems mėginimams ištrūkti. Na, šiaip ar taip klumpaitė yra vegetarė ir ji neketina to vabzdžio SUĖSTI. Tačiau norėtų, kad jis pristatytų siuntinį, nors atsiskaityti su juo gėlių pasaulyje priimta valiuta – nektaru – ji net neketina. Visa tokia daili ir spindinti terliosis čia su kažkokiu nektaru? Fui. Užtat ima neva signalizuoti tokiais langeliais iš skaidrių ląstelių, rodydama apspangusiam vabaliūkščiui “slaptą” kelią. Kas be ko, pakeliui jis braunasi pro jos kuokelius, visas aplipdamas žiedadulkėm. Dar truputį, dar – valio, džiūgauja laisvę ir gyvybę atgavęs vabzdys. O iš tikrųjų džiūgauja klumpaitė, nes žino, kad vabzdys – nedidelio proto meškiukas ir būtinai pabandys laimę su kitu ąsotėliu, nes šitas jau tikrai – toks pūstašonis, toks sklidinas pažadų… Ir nešioja kvailutis klumpaitėms krovinius už dyką.

Dovanėlėmis apsikeitusios klumpaitės subrandina sėkleles. Tokios ten ir sėklelės – dulkių žiupsnis, vėjas pakėlė ir išnešiojo. Ką ant ežero, ką ant medžių šakų, ką ant mano ir tavo batų. O kur mes benuneštume tas sėkleles savo batais, ten jos nesudygs. Mat klumpaitė – kaip princesė ant žirnio: reikia saulės, bet reikia ir pavėsio, ir dar nuolat kintančios apšviestų plotų mozaikos. Ir kad būtų nesausa, bet ir nedrėgna. Ir dar žemės kalkingos, prašom.

Kai jau visos sąlygos įvykdytos, tada paaiškėja, kad sėkliukė vis tiek savarankiškam gyvenimui nepasiruošusi, o tėtis ir mama klumpaičiai niekuom padėti nebegali. Našlaitės klumpaitės sėklą įsivaikina grybas Rizoctonia. Švelniai apglėbia, apraizgo savo hifais, popina, liūliuoja, maitina kūdikėlį po žeme. Ir tokios lėtos raidos tas vaikas, kad pirmus du tris metus virš žemės nepasirodo! Ketvirtaisiais metais iškiša pirmuosius lapukus, o sulaukęs paauglystės – dvyliktais tryliktais metais – ir žydėti pradeda. Vėlai išdygsta, vėlai pražysta, užtat ištikimųjų Rizoctonijų globojamos, sąlygoms nesikeičiant, kai kurios gražuolės ir šimto metų sulaukti gali. O pažiūrėjęs – nepasakytum.

Plačialapė klumpaitė, Cypripedium calceolus, saugoma Lietuvoje ir Europoje.