Himalajai: deguonis yra dopingas

Everest base camp

Ketvirta dalis: į Mordorą ir atgal

Kelionėje į Dingboche (4410) kažkas yra nežymiai pasikeitę – ar mes nepailsėjome po vakar dienos paklaidžiojimų ar kas čia darosi, bet kojos maudžia, žvalumo lygis toks tik patenkinamas, ir tempas, atrodo, sulėtėjęs. Bet kai pasiekime savo Countryside viešbutėlį – šeimininkas tik skėsteli rankomis – jūs iš kur, iš Pangboche? Taip anksti? Tai taip išeina, kad greit atėjom.

Septinta diena

Dušas! Dabar vienintelė mintis, ne, aistra, tiesiog apsėdimas – karšto vandens čiurkšlės! Šiluma ir švara.

Tikrovėje tau pirmiausia reikia nusirengti nuogam. Nulis laipsnių šilumos, iš burnos eina garas, o atšiaurioje aplinkoje apnuogintas kūnas tirta iš siaubo. Dušas yra dujinis. Tai reiškia, kad pirmiausia trykšteli ledinio vandens srovė, perverdama sielą. Po to, be perspėjimo esi nuplikomas verdančiu vandeniu ir patalpa prisipildo garais. It pilotas tarpgalaktinį erdvėlaivį valdai šildymo mechanizmą sukiodamas svirtelę ir nenuleisdamas akių nuo temperatūros parodymų. Atsipalaiduoti nėra kada, nes vykdai svarbią misiją – nusiprausti nepatiriant kūno sužalojimų. Viena ranka muiluojiesi, kitą laikai ant valdymo svirtelės, nusiskalauji – ir štai, darbas padarytas.

Kokia palaima 🙂 Mes su Daiva išsitraukiam savo kvepalų mėginukus, pasipurškiam ir jaučiamės labai prašmatniai. Eidami į viešbutį prie vienos ”prancūziškos” kepyklėlės matėme, kad šiandien ten vyks atviras kino seansas. Tad keliaujame į kepyklėlę, geriam kavą su obuolių pyragu (tikrai skaniu! Nes Himalajuose toli gražu ne kiekvienoje vietoje kepiniai būna pavykę).

Filmas ”Meru” – nerealiai geras, mudu su Andriumi esame jį matę porą kartų, tačiau šįkart.. Drebia šlapdriba, už lango dunkso Himalajų viršūnės ir filmo istorija suskamba visai kitaip.

Čia susipažįstame su izraeliečiu, kuris jau praėjo Anapurnos treką, o dabar, kaip ir mes, keliauja Trijų Perėjų taku. Per savo gyvenimą pirmąsyk yra atsidūręs ten, kur temperatūros nukrenta žemiau nulio. Man daro įspūdį tie žmonės, kurie keliauja šitaip, neskaičiuodami laiko – po pusę metų ir ilgiau. Tai yra paslaptis, kurią dar man teks gyvenime perprasti (o gal ir įvaldyti).

Diena apsiniaukus, šalta ir snieginga. Stumiame vakarą bendroje patalpoje ir pirmąsyk išsitraukiame kortas (bet ir paskutinį. Neprilipo kažkaip ši pramoga). Vakarienes darosi vis sunkiau išsirinkti. Aukštis po truputį mažina apetitą, o pasirinkimas, be dal bhato, iš esmės yra ryžiai, makaronai arba bulvės. Su sūriu arba be. Tad Darius šįvakar pasielgia tikrai ekstravagantiškai ir užsisako quesadillos. Gauna blyną su trupučiu sūrio. Mes tyliai kikename valgydami savo ryžius/makaronus/bulves. Nebėra interneto ryšio.

Naktį pirmą kartą pabudau lengvoje panikoje: kambaryje nėra oro. Kad ir pritrauki pilnus plaučius kažko, nepalengvėja. Greit raitausi lauk iš miegmaišio, atsisėdu, nuleidžiu kojas žemyn. Jaučiu kaip ledinė žvarba pamažu kyla blauzdomis. Lengviau atsikvepiu, tarsi ore būtų atsiradę daugiau deguonies. Dar atsigeriu šaltutėlio vandens ir vėl galiu užsikasti miegmaišyje. Nuo šiol tai kartosis kasnakt, po kelis kartus per naktį.

Po dušo buvau išsiskalbusi kojines. Nakčiai pasidėjau jas į lovą, tarp miegmaišio ir antklodžių, vildamasi taip išdžiovinti. Ryte jos tokios pat šlapios, tik truputėlį sušilę.

Aštunta diena

Nors planavome neskubėti, nes turime nukeliauti tik trumpą atkarpėlę iki Chukung (4730), bet vis tiek prabundame anksti. Kambaryje šalta kaip ledaunėj, tad einame laukti savo draugų į krosnies kambarį. Ten žaidžia kelių metukų šeimininkų sūnus. Bežiūrėdami kaip jis burzgina sraigtasparnius, pamažu suvokiame akivaizdų dalyką: jis ne šiaip sau žaidžia su sraigtasparniais, o ne mašinėlėmis. Jis NĖRA matęs mašinos per savo gyvenimą. Jų čia tiesiog nėra.

Išsimiegoję ateina mūsų kaimynai. Kodėl kaimynai? Šitaip mes sveikindavome vieni kitus iš ryto 🙂

Pusryčiaujam kartu ir traukiam į Chukung’ą. Dabar mes pasitraukiame iš pagrindinio kelio, vedančio į Everesto bazinę stovyklą ir žmonių gerokai apmąžta. Šliaužiame, regis, sraigių tempu, tačiau po vieną, po vieną lenkiame kiekvieną, išėjusį prieš mus. Matyt, visiems nelengva.

Po vakarykštės darganos, diena stebuklingai giedra ir saulėta. Prie kuprinių priraišiojom savo neišdžiūvusias kojines bei trumpikes – tegu saulė dirba savo darbą. 12 val pasiekiame Chukung’ą. Tai jau išties menkas kaimelis – keli nakvynės namai, kelios akmeninės pašiūrės ir viskas. Niekur rimčiau kopti šiandien nenorime, taupom jėgas pirmajai perėjai. Pamaklinėjame po kaimelį, tarp tų penkių namų randame užeigėlę vietiniams ir užsikepame čia išgerti arbatos. Versdami kiek nepatogiai jaustis ten sėdinčius šerpus, bei kikenti aplink šmirinėjančius vaikus, sulaukiame savo arbatos. Beskonio, vos gelsvo skysčio patiekto prie lipnia klijuote užtiesto stalo.

Baltaveidis brolis
Svetingi Chukung namai

Jau antra diena kaip krosnelės yra kūrenamos mėšlu – truputis pakurų, popieriai (iš tualeto šiukšliadėžės??) ir gabalai mėšlo. Bet iš tikrųjų, o kuo čia kūrensi? Jau antra diena kaip ir nė vieno medžio nei krūmo nematyti, tik akmenys, uolos, nuobyrynai. Susipažįstame su tokiu lenku, kuris gyvena Singapūre, dirba ten inžinieriumi, o dabar jau kelintą mėnesį keliauja (dar vienas!) Čia, Chukung’e, parkritęs išsinarino rankos nykštį, todėl turėjo leistis į Dingboche pas gydytoją ir atsiliko nuo kompanijos su kuria keliavo. Vienas kopti į perėją nenori, tad susitariame, jog ryt keliausime kartu.

Devinta diena

Pajudame anksti, nes laukia tikrai ilga diena. Vakarykščiai čiurlenęs upeliukas šįryt sukaustytas ledo, sniegas gurgžda po kojomis ir kibirkščiuoja kylančios saulės spinduliuose. Mes, gal ir ne tokie jau jauni, bet tikrai dar labai naivūs, vos tik užkylame ant kažkokios keteros – jau ir jaučiamės, kad perėja kone ranka pasiekiama. Fotografuojamės, plepame, užkylame ant kitos keteros. Ant trečios. Mažiau plepame, daugiau kvėpuojame, pavalgome priešpiečius. Ir tik jau gerai įdienojus tolumoje išvystame dar vieną ežerą ir šalia jo, taip, paskutinis pakilimas ir viršuje plėvesuoja maldos vėliavėlės. Sustodami, pakvėpuodami kylame į perėją. Pavargom tai pavargom, bet štai mes čia, Kongma La (5528), įveikėm, padarėm, duok penkis!

Čia, tipo, pavargus, bet varge tu mano, dar nė nenutuokiau, kokia pavargus būsiu iš tiesų.
Ten, už ledyno sąnašų Pangboche
Perėja už mūsų nugarų

Naivuoliai, kokie naivuoliai. Bet juk dabar tik žemyn, kas čia tokio galėtų nutikti? Leidomės žemyn, pietavome, perėjome slėnio dugną ir priešais mus išdygo tokios kaip ir milžiniškos žvyro karjero sienos. Mūsų guidbook’as sako, kad beliko įveikti ledyno sąnašyną ir ateisime į Lobuche (4940). Kas tas ledyno sąnašynas? Tarkim taip – jei gyventų pamišęs, gigantiškas milžinas ir kažkokią siautulio akimirką įsėstų į savo gigantišką ekskavatorių, o tada išmaltų, sukastų, išstumdytų bei kitaip sumaitotų neaprėpiamą akmenynų plotą, tada tai ir būtų ledyno sąnašynas. Kai užlipome ant karjero sienos, prieš save išvydome Mordorą, kuriam nei galo, nei krašto nesimatė, o kelią per jį žymėjo tokie kuolai su gėlėtos medžiagos skiautėmis. Ir mes kilome ir leidomės, kilome ir leidomis, kol galiausiai aš praradau visus jausmus, norus bei atmintį. Kažkaip pasiekėme tą Lobuche, bet vakaras skendi migloje.

Nebesikalba, į objektyvą nebežiūri 🙂

Dešimta diena

Pusrytinės košės įveikiau gal pusę dubenėlio. Joks supratimas apie kalorijų bei energijos poreikį nepramuša niūriai atkaklaus organizmo nesidomėjimo maistu. Pajudame Gorakshep’o (5164) link. Šįkart skubinamės, nes tai mažutėlė gyvenvietė, kur susieina įvairių žygeivių keliai, todėl konkurencija dėl lovų gali būti nuožmi. Pasiekus tikslą nesidera net Darius, imam už kiek duoda, ir, pasidėję daiktus išeiname į EBS (Everesto bazinę stovyklą). Rudenį ji tuščia ir sunku įsivaizduoti, kaip viskas atrodo balandžio – gegužės mėnesį, kai sniegą nutūpia įvairiaspalvės palapinės, pilnos žmonių, panorusių savo kojomis užkopti į kosmosą. Tačiau vieta legendinė ir, tiek atkeliavus, būtų keista jos nepamatyti.

Pokaitukas

Aš žiūriu į savo vis stabčiojančias kojas tarsi jos būtų svetimos. “Eik! Dabar!” – svaidosi įsakymais mano sąmonė, bet aiškiai nėra kažkokios jungties, kuria tie įsakymai pasiektų kūną. Valios impulsai išsisklaido šaltame, sausame ore, o kūnas gyvena alternatyvioje realybėje. Kažkuriuo metu kojos pačios, paskatintos pirmykščių savo ropliškų smegenų impulsų, pajuda. Tarsi būčiau iširusi į dalis ir dabar kiekviena mano dalis bandytų išgyventi savarankiškai.

Matau makabrišką vaizdą, kaip tokį senolį jo gidas, paėmęs už rankos, tiesiog tempia į priekį. Pirmyn tai pirmyn, o kaip jį partemps atgal į Gorakshep’ą? Bet tuoj gaunu atsakymą – pro mus link bazinės stovyklos nuošuoliuoja raitelis. Jis nušoka, o ant arkliuko užkeliama pavargusi turistė ir pargabenama į gyvenvietę. Netrukus pasirodo antras raitelis. Na taip – klientas susimokėjo pinigus, kad pasiektų EBS, klientas ir pasiekia. Bet kokia kaina.

Svogūnas ir prie Everesto svogūnas

Privalomos nuotraukos ir, susėdę atokiau nuo minios, užkandžiaujame savo neišsenkančiais lietuviškais lašinukais. Mane tai labiausiai trikdo mintis, kad ši vieta, kuriai pasiekti prireikė šiokių tokių pastangų ir kuri daugumai yra visos kelionės kulminacija, kitiems, tiems kurie lipa į viršūnę, yra poilsio bei regeneracijos vieta. Taip sakant, viskas priklauso nuo to, kurioje barikadų pusėje atsidursi.

Grįžtame į Gorakshep’ą. Dabar vakarienės meniu tampa mūsų ilgiausiai studijuojama literatūra. Peržiūri viską, supranti, kad nieko iš to visko nenori. Net arbatos negali išsirinkti, nes jos irgi nenori. Pastumi valgiaraštį į šalį. Po 10 min pasiimi ir vėl atidžiai nagrinėji, nes gal kažką praleidai. Kažką naujo, netikėtai gardaus ir viliojančio. Ne. Vėl padedi. Vėl paimi, juk vis tiek kažką suvalgyti reikia. Paimu kažkokių bulvių, trečdalį įveikiu. Vyrai apetitu nesiskundžia, na o šiandien ekstravagantiškai renkasi Daiva – pasiima konservuotų vaisių. Tai kukli vakarienė, bet tikrai kažkas naujo ir ji mėgaujasi.

Šalia kompanija ruošiasi lipti į Kala Patthar’ą (5644) palydėti saulės. Vienas vaikinas iš jų atsisako, su palengvėjimu išlydi draugus ir lieka sėdėti krosnies kambaryje. Kai po poros valandų jie grįžta – likęs draugas akivaizdžiai nerodo jokio apgailestavimo. Vangiai šypsosi, kosčioja. Tiesa, kosčioja čia visi, dėl šalto bei sauso oro.

Naktį iš lovos mane išmeta oro trūkumas. Einu į tualetą – tie čia yra tupimi, su šalia stovinčiomis vandens talpomis, nupilti savo š… Tai pirmiausia reikia prasikapoti ledą, kad pasiektum tą vandenį.

Vienuolikta diena

Kai ryte ateiname pusryčiauti – vakarykštį vaikiną, nekopusį į Kala Patthar’ą, randame paramstytą pagalvėmis, siurbiantį deguonį iš baliono. Šerpai matuoja deguonies lygį kraujyje, o draugai ramina, kad sraigtasparnis jau pakeliui.

Mes susižvalgome. Naktį Daiva karščiavo ir yra pavojus, kad atsinaujino angina. Aš vis dar neatgaunu nei jausmų, nei norų. Galbūt truputėlį norėčiau to deguonies iš baliono. Nusprendžiame, kad Darius su Andriumi greit sulips į Kala Patthar’ą ir pasivys mus, lėtai besileidžiančias Lobuche link. Pasiekus Lobuche, prie nakvynės namų tupi sraigtasparnis, o keli šerpai kelia į jį kažką keisto – miegmaišį apraišiotą virvėmis. Miegmaišis sunkus, jį pakelia tik keturiese. Lėtokai suvokiame kas čia vyksta, o vakare, jau Dhugl’os nakvynės namų šeimininkas mums papasakoja trumpą istoriją: vakare nuėjo miegoti į savo lovą, o ryte gidas jį rado jau nebereikalingą jokios pagalbos.

Andrius su Dariumi sėkmingai sukopia į Kala Patthar’ą ir pasiveja mus Lobuche’je. Dabar leidžiamės kartu iki kryžkelės – Trijų Perėjų takas čia suka į dešinę, link Dzongla (4830), o takas vedantis tiesiai – leidžiasi žemyn iki Luklos. Pasukus dešinėn eitume per Dzongla link Cho La (5420) perėjos, kuriai nesam tikri ar užtektų jėgų dabar. Šiugždinam žemėlapį ir kiek žemiau aptinkame Dhugl’os (4620) gyvenvietę, tada su begaliniu palengvėjimu atidedame galutinį sprendimą kitai dienai. Nusimesim šiek tiek aukščio, pailsėsim ir bus matyt.

Šeimininko nakvynės namuose klausiu ar vien tik vakariečiai kenčia nuo aukščio ligos, o šerpai tai varinėja aukštyn žemyn su šaldytuvais ant nugarų ir jiems nieko? Ne, sako tas, mano žmona jei mane čia aplanko, tai jai visada skauda galvą.

Dvylikta diena

Iš ryto susėdame prie stalo ir spengiančioje tyloje drąsinamės įgarsinti bendrą sprendimą, nors savo viduje kiekvienas, ko gero, jau apgalvojo visus variantus. Tačiau dabar niekas nenori prabilti pirmas. Jaučiu, kad dėsiu savo kortas ant stalo, nes neturiu pasirinkimo – aukštis pavogė mano gyvybę ir man teks leistis į kelionę žemyn su viltimi ją atgauti. Draugai santūriai vienas po kito pasisako, jog patys dar turėtų sveikatos žygį tęsti, bet kaip ir neblogai jau pasibuvom, o ten žemai, žinai, alus…Alus ir kepsniai, šiltas dušas, alus, švara, šiluma, alus.. Ir….ech! leidžiamės žemyn. Kaip šypsodamiesi sako šerpai – tai kitą kartą 🙂

Šeimininkas mus išlydėdamas paduoda vizitinę kortelę: ten, Lukloje, jo brolis dirba kažkuom ten oro uoste. Tad jeigu turėtume kokių nors sunkumų perkelti skrydį, tai galime kreiptis į jį. Dėkojame, nors skamba tai maždaug kaip pasakoje: “Už trijų dienų kelionės nuo čia gyvena mano brolis, va jis tau ir galės padėti”.

Leidžiamės žemyn, mano bendrakelioniai kažkur priekyje, o aš tiesiog dedu koja už kojos, koja už kojos. Planas yra nusileisti iki Namche Bazaar’o, su planu aš nesiginčiju, bet kadangi jau seniai esu pasiekusi tą stadiją “palikit mane numirti čia”, tai save raminu tuo, jog miegmaišį turiu kuprinėje ir kas kas, o aš tai stosiu miegoti ten, kur jau man reikės. Ir šitoks merdėjimas truko pusę dienos, tol kol nusileidom iki Pangboche’s. Ir tada TAI atsitiko. Ne palaipsniui, ne po truputį, o BUM! staiga, per vieną sekundę burtai, pančioję mano kojas, išsisklaidė, skausmas, veržęs galvą, išnyko, o gyvenimo džiaugsmas ir gyvybinės jėgos išsiveržė kriokliu.

Laimingiausias žmogus visam Solukhumbu regione

Jeigu dabar būtų reikėję – ir iki Lietuvos pėsčiomis būčiau parėjusi, tiek sveikatos atsirado. Taigi į amžiną klausimą alpinizme: tai ar reikia deguonį traktuoti kaip dopingą?, aš sau turiu vienareikšmį atsakymą: taip.

Netikėtas tokio ilgo mūsų nusileidimo efektas buvo toks, kad paskutinį kelio gabalą įveikėme gerai vakarop, kai jau seniai buvo pražygiavę paskutiniai turistai, todėl aplink buvo pilna laukinių gyvūnų – spalvingi kaip povai monaliai, himalajinių tarų grupė, o vienas ožys tai prieš pat nosį ant kelio iššoko.

Namche’j vakare einame į aukščiausiai Himalajuose esantį airišką pub’ą to išsvajotojo alaus. Nežinau kokį jie čia turi fetišą, bet man regis, kiekviena gyvenvietė skelbiasi, kad čia yra aukščiausiai Himalajuose įsikūręs airiškas pub’as, tad tokių turėtų būti bent keliolika. Bet faktas, kad šitame stovi biliardo stalas. Biliardo stalas, kurį kažkoks šerpas užnešė dirželiu prisitvirtinęs prie kaktos. Antžmogių tauta, ne kitaip.

Trylikta diena

Paskutinė nusileidimo diena, vakare būsime Lukloje. Andrius skambina į mūsų skrydžio bendrovę, derėdamasis dėl skrydžio perkėlimo. Ne, tai neįmanoma, dėl blogo oro buvo daug atidėtų skrydžių, artimiausias pora dienų joks pakeitimas neįmanomas. Ką gi, traukiam iš kišenės vizitinę, kurią gavom Dhugl’oj. Ant jos yra užrašyta Alpine lodge svečių namai ir vardas. Arba tie žmonės galės mums padėti, arba reikės leistis dar žemiau, dieną ar dvi iki Jiri, o iš ten jau važiuoja autobusai.

Pavakare pasiekiame Luklą ir susirandame Alpine lodge. Mus pasitinka moteris, to šeimininko, kuris mus čia atsiuntė, brolio žmona. Pavarto vizitinę, palinguoja galva ir patvirtina, jog rytoj niekaip, susikaupę daug atidėtų skrydžių, bet jau poryt, taip, poryt mus išskraidins. Apsidžiaugiame, pasidedame daiktus ir einame į dušą antrą (!) kartą šio žygio metu. O vakare – šilta, kvapni pica, švenčiam Vėlines, švenčiam Dariaus gimtadienį, skubėti niekur nereikia, keltis anksti nereikia…

Keturiolikta diena

Ryte vis tiek prabundam anksti. Išsiskalbiu kiek rūbų skrydžiui atgal, padžiaunu saulytėje ir išeinam su Andriumi po apylinkes pasivaikščioti. Grįžę gurkšnojame arbatą, kaimynai dar miega. Staiga prieina moteris, šeimininkė, ir švelniai klausia: ar jūsų daiktai sukrauti? Išskrendame po valandos. Mes šokame, baladojamės į kaimynų duris, dairomės po kambarį su ištaškytais daiktais. Kažką kemšam į kuprines, be tvarkos ir sistemos. Po dešimt minučių moteris grįžta: pasiruošę? Einam. Sukišu šlapius savo skalbinius kuprinėn, kažkas pakeliui jau eidamas varstosi batus. Oro uoste dar užtrukom, lėktuvėliai kaip musės tūpė ir kilo, bet poros valandų bėgyje buvome įsodinti. Ta vizitinės kortelės brolio žmona, nuostabi moteris, kurios vardo nepamenu, teatleidžia man visi dievai, padarė neįmanoma – rado mums vietos tą perpildytą skrydžių dieną. Ir suspaustais pilvais, atsiplėšę nuo pavojingiausio pasaulyje oro uosto pakilimo tako, žiūrėjome į kalnus, pasidengiančius skysta migla. Man atrodo, kad jie su manimi neatsisveikino. O tai reiškia, kad teks grįžti.

O paskui….paskui buvo dar visko. Netikėtai atsilaisvinus laiko mes jį užpildėme raftingu, džiunglėmis, grybais ir žolėmis, erkėmis bei siurbėlėmis 😀 Bet tai jau visai kita istorija.