Himalajai: kaip Feniksas iš pelenų

Antra dalis. Blogos karmos išvalymas

Himalajai. Netoli Pangboche

Atlaikę visas skrydžių peripetijas, praradę bagažą, mes vis dėlto atsiduriame Katmandu, kad ir ne prie savo viešbučio.

Su vairuotoju ilgai nesiginčijam. Andrius žiūri į navigaciją ir sako, jog Marry viešbutis yra kažkur visai šalia. Šalia tai šalia, bet Tamelio gatvelių, iškabų, gėlių girliandų ir žybsinčių elektrinių lempučių girliandų, žmonių, prekių, smilkalų dūmų labirintuose susigaudyti nepigu. Andrius lekia kur jį veda gps’as, o mes vorele iš paskos, bandydami nepasimesti, kaip vaikai per Kaziuko mugę. Keliskart praeiname įsukimą, bet galiausiai randam. Prisistatome: turime čia rezervavęsi kambarius. Mandagus vyrukas nesmagiai muistosi, nes čia kažkaip va taip va išėjo, kad laisvų kambarių nėra. Rezervacija yra, o kambarių – ne.

Šuo kariamas pripranta?

Kažkaip panašiai ir yra, nes ši žinia iš principo nesukelia jokių jausmų nei irzulio. Dabar mes reikalaujam, kad jis skambintų į oro uostą ir išaiškintų jiems, kur pristatyti bagažą, kai šis atsiras. Darbuotojas apsidžiaugia galimybe atitaisyti tarptautinius santykius ir paslaugiai puola skambinti. Viską išaiškina, rytoj kažkada mums skambins iš oro uosto. O mes susirandame nakvynę gretimame viešbutėlyje ir sėdame vakarieniauti. Dabar trikdo tik menkesni nepatogumai, kaip, pavyzdžiui, dantų šepetuko nebuvimas.

Rytas išaušta dulkėtas, sprangus, pypsintis mašinomis ir motoroleriais. Bagažas dar neatsiradęs. Šiąnakt, 2 val nakties išvyksta mūsų maršrutinis autobusas į miestuką iš kurio skrisim į Luklą. Nusprendžiame, kad laiką iki pietų skirsime miestui. 15 val nusistatome deadlin’ą, kada reikės apsispręsti ką darome toliau, o kol kas užsiimame aktyviu realybės neigimu.

Visa eilė Šivos lingamų Pashupinath šventykloje

Pasirinkome Pashupinath šventyklą, kur, neslėpsim, mus traukia nepaprastas mirties paprastumas. Toks nuogas ir lakoniškas, kad net dvejoji ar turi teisę čia būti.

Šventyklos kompleksas didžiulis, apeiname jį su gidu, kuris pasakoja šį ir tą, o galiausiai pareiškia, kad ten prie upės gyvenantys pora budistų atsiskyrėlių yra tokie šventi ir visko atsižadėję, jog beveik nieko nevalgo. Tik retkarčiais rankomis upėje pasigauna žuvį, atsikanda jos ir paleidžia atgal. “Gyvos žuvies atsikanda?” klausiam mes. “Taip, taip” žvaliai tvirtina jis. “O tai kas nutinka tai žuviai, ji miršta?” “Ne, gyva žuvis, gyva” patenkintas šypsosi. Mes nebesugalvojam ko dar čia paklausti tokioj situacijoj.

Į pagrindinę šventyklą įeiti negali niekas, išskyrus pačius induistus. Mūsų gidas rodo į ženklelį su savo pavarde, jis šerpų kilmės, budistas, tad tenai irgi negali įeiti. “Jeigu į šventyklą patenka ne induistas, jam pasimaišo protas” makaluoja pirštu aplink smilkinį.

Laidotuvių laužai

Mirtis prie Bagmati upės

Galiausiai gyvenimo ir mirties upė Bagmati. Viename krante apruošiami ir deginami mirusieji – kitame vyksta jų atminai po mėnesio, metų ir panašiai. Tada susirenka giminaičiai su šventiku, atliekančiu apeigas, būna daug maisto ir viskas atrodo kaip piknikas ant upės kranto. Mes pereiname tiltuku ir įsitaisome ant akmeninių laiptų.

Į mirusiųjų krantą tuo metu įrieda greitosios automobilis. Kai atsidaro durys, iš vidaus pasipila koks penkiolika žmonių, greit greit, griebia ir išsineša savo velionį, suvyniotą į polietileno plėvę ir spalvingus audeklus. Tada mirusysis atnešamas ir paguldomas prie upės, ant specialios akmeninės platformos. Prasideda intensyvus skambinimas mobiliais, nes induistas turi būti palaidotas per 24 val po savo mirties, o laidotuvių ceremonija pradedama, kai susirenka visi giminaičiai. Tad apskambinus giminę ateina pauzė. Žmonės sėdi, laukia kol susirinks visi, niekas nevyksta. Šalia, ant pakylų, guli kiti mirusieji, laukia kiti giminaičiai.

Kai jau susirenka visi lauktieji, prasideda pasiruošimas. Velionį išvynioja iš polietileno ir guli jis toks nuogas po saule. Nors šalia ruošė moterį, tai jos tik pėdas ir veidą atidengė. Semia iš upės vandenį, prausia mirusįjį, smilko, barsto oranžiniais ir raudonais pigmentais. Ant bananų lapų lėkštelių paruošiamos aukos iš vaisių. Tada kūną suvynioja į spalvingus audeklus ir guldo ant lengvų, bambukinių neštuvų, o visa, kas atliko po ceremonijos keliauja į upę – ten sumetamos bananų lapų lėkštelės su vaisiais ir duona, sušluojami bei nuplaunami pigmentų likučiai. Beždžionės žvejoja maistą iš upės.

Laukimas

O velionis neštuvais pernešamas tolėliau, kur, vėlgi ant akmeninių pakylų, sukrauti laužai. Neštuvai paguldomi ant viršaus ir deglu uždegama ugnis. Giminaičiai įsitaiso ant suolų, kol jų tėvo/dėdės/brolio žemiškasis gyvenimas pleška liepsnose ir apsivalo nuo visų tų mažų nuodėmių, kurių kiekvienas prikaupiam per sau skirtus metus. Kai laužas sudega – pelenai, anglys, nuodėguliai – sužeriami į Bagmati vandenis. Kiek žemiau pasroviui jauni vaikinukai gaudo ir traukia iš upės didesnius apdegusius nuodėgulius, šakalius bei krauna juos ant kranto džiovinti. Dar tolėliau pasroviui maudosi vaikai, skalbia skalbinius jų mamos. Sako, Bagmati upės vanduo nuplauna blogą karmą. Ir, akivaizdžiai, sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.

Mammut, North Face ir visi kiti originalai

15 valanda. Viešbutyje nieko nežino, mandagiai šypsosi, kaip suprantam, paprasčiausiai pamiršo paskambinti į oro uostą. Skambinam patys. Ne, bagažo nėra. Ne, jo nemato savo sistemose. Neaišku, kur jis yra. Ateina lemiama akistatos su savo pasirinkimais valanda. Pasirinkimai yra tiktai du – arba perkeliame skrydį į Luklą dienai-dviem vėliau, arba pabandom susipirkti viską, ko trūksta. Jei žinotume, kad mūsų bagažas yra kažkur konkrečiai – Varšuvoj, Amsterdame, Bermudų trikampyje – galėtume jo palaukti. Bet kai nėra aišku kur jis, tai nėra aišku ir kada jis atsiras – gal po dienos, gal niekada.

Tad mes nusprendžiame viską susipirkti, juk Tamelis garsėja kaip padirbtų outdoor’o brand’ų rojus. Tai už centus prisipirksim dalykų, bus dar geriau! Pradedame nuo vaistinės ir higienos – vandens dezinfekavimo tabletės, Diamox’as, antibiotikai, kremas nuo saulės. Po to žygio batai Daivai ir Dariui – jie visai ne centus kainuoja. Toliau darosi sunkiau, nes mums reikia miegmaišių, kuprinių, pūkinių striukių. Randam kur juos nuomoja. Renkamės iš ne pirmo šviežumo, kamuoliais sušokusiais pūkais miegmaišių. Darosi kažkaip nesmagu. Einam matuotis termo rūbų, kelnių. Rūbus traukiam iš tokių didžiulių maišų, rausiamės, ieškom tinkamų dydžių. Besimatuojant išlaksto spraudės, išyra užtrauktukai. Lazdos sveria po kilogramą kiekviena. O didžiausia bėda – moteriškas apatinis trikotažas. Tokių parduotuvių nėra. O jeigu sportinių-turistinių prekių parduotuvėje paklausi, tai pardavėjas sutrinka, gūžčioja pečiais, galiausiai atneša xxl dydžio vyriškus šortus.

Mes nežiūrim viens kitam į akis. Išoriškai elgiamės padoriai, bet viduje, kaip gerai užsuktame stiklainyje, kiekviename siaučia personalinė audra. Porą kartų buvom priėję ribą ir beskambiną atšaukti skrydį į Luklą. Bet ne, ne….. Sutemo, parduotuves ėmė uždarinėti ir mes su savo atsitiktine, paskubomis surankiota manta, patraukiam į viešbutį. Jau žengiant link laiptų, periferiniu regėjimu kažką fiksuojam, atsigręžiam – mūsų kuprinės!!!!! Atvežtos, sukrautos vestibiulyje. Aaaaaaaaa! Tik suklykėm laukinių džiaugsmo šūkį ir pasidalinę po du pradedame lenktynes su laiku – uždarinėjant parduotuves, mes bandome grąžinti visą šlamštą, kurį susipirkom.

Pergalės skonis

Daiva su Darium lekia grąžinti batų, mes su Andriumi – išnuomotų miegmaišių, kuprinių, pūkių. Springdami aiškiname pardavėjui kokia laimė mus ištiko. Jis lediniu veidu perklausia: “Tai jūs nieko nebenorit nuomotis?” Ne, ne, aiškinam mes, mūsų daiktai grįžo, atsirado, mums nieko nebereikia. Pardavėjas išraiškingai dūsauja. Išlaiko tylos pauzę. Scena ir žiūrovų dėmesys priklauso jam. Galiausiai kilsteli rankas ir taria:

– Jums labai pasisekė. Nes aš dar neatidaviau tų pinigų žmogui, kuris juos būtų (kažkur tai ten) išvežęs ir tada aš jau niekuo o niekuo jums nebegalėčiau padėti. Na ką gi….jūs tikrai nebenorit nieko nuomotis?

Mes atgaunam pinigus. Pavyksta grąžinti ir lazdas, ir rūbelius. Tik vaistų ir batų nebepriėmė atgal.

Jaučiamės lyg apsvaigę. Kambary kraustom, čiupinėjam savo daiktelius, kokios lengvos lazdos! Kokie kvepiantys, švarūs, tvirti mūsų rūbai!

Galiausiai einame vakarieniauti ir nusprendžiame jog tų kelių valandų, likusių iki 2 nakties mes tikrai nešvaistysime beverčiam miegui, o švęsime pergalę, nes gėris visada laimi ir pikta lemtis atsitraukia, susidūrus su bebaimėm ir nepalaužiamom širdim 😀

Selfis Lukloje

Mes šventėme, žmonės buvo draugiški, barai šaunūs, o laikas, gyvatė, greitas ir nejučia atėjo skirtoji valanda. Laukimo vietoje būriavosi rimti žygeiviai – ryžtingais veidais, sunkiom kuprinėm. Kas eis iki Everesto bazinės stovyklos, kas – Trijų perėjų treką. Aš labai noriu su visais susipažinti, sužinoti jų kelionės planus ir tikslus. Bet man atrodo jie mūsų džiaugsmą palaikė lengvabūdiškumu ir kažkaip nevertino mūsų rimtai. Kaip bebūtų, mes patys savimi tai buvome labai patenkinti. Tik įsėdus į mikroautobusiuką užmigome ir 7 ryto atsibudome šalia oro uosto.

O juokingiausia, kad visą tą 20 min trukmės dramatiškąjį skrydį į pavojingiausią pasaulio oro uostą mes irgi pramiegame.

Ir štai, galiausiai tai įvyko. Mes stovime Lukloje, traukia žvarbokas kalnų vėjas, vietoj mūsų lėktuvėlin lipa saulėj nudegę, murzini ir jau ištaškę savo entuziazmą grįžtantieji. Nuo šiol viskas prikausys tik nuo mūsų kojų ir orų malonės. Šiandienos tikslas – Phakding.

Himalajai, skrydis į Luklą
Himalajai, skrydis į Luklą