Trečia dalis. Hobitai išeina į kalnus
Po to, kai gėris atšventė pergalę prieš blogį, tai gėris truputį nusilpo ir nebeturėjo tiek daug energijos pirmosios dienos žygiui. Pro šalį skubėjo kvepiantys švara, šviežutėliai, žvalūs žygeiviai, o mes kukliai pėdinom, prakaituodami ir dusdami, tarsi jau kamuojami aukščio ligos. Bet viskas buvo taip neįprasta, kad nuolat žadino iš nuspangimo – pirmieji mani akmenys, kuriuos atsidavusiai apeidavome iš kairės, kryptimi, kuria sukasi žemė bei visata (ne, tai ne moksliniai duomenys), pirmieji maldų cilindrai, kuriuos praeinant reikia pasukti, pirmieji kabantys tiltai – taip linksma eiti per juos lyg ištirpstant erdvėje. Ir pirmasis vanduo iš pakelės upelio su chloro tabletėmis – šis baseino skonis dabar lydės mus bent dvi savaites.
Gerai, kad trumpa pirmosios dienos atkarpa veda tik iki Phakding (2610), kur mes nesirinkdami pasiimame kambarius ir pamiegame pietų miegelio. Tada jau užtenka jėgų pasivaikščioti, dairytis, vakarieniauti. Vakare, kai grįžtame į savo namelį, bendrasis kambarys pilnas keliautojų. Bet šeimininkas negali nepasirūpinti savo svečiais, todėl vedasi mus į kitą kambarį, kuriame būriuojasi vien tik šerpai. Mes užsisakome termosą arbatos (nuo šiol tai bus nuolatinis, pagrindinis, keliskart per dieną vartojamas patiekalas), gurkšnojame sau ir aptarinėjame šerpus, kurie iš arbatinuko įsipila skaidraus skysčio ir pamažiukais jį geria. Iš to suprantam, kad ne vanduo. Šeimininkas tuoj ir mums įpila iš kitos talpos balkšvo, maloniai rūgštaus gėrimo. Vėliau sužinome, kad tai čangas, į alų panašus silpnas gėrimas, fermentuojamas iš miežių arba ryžių.
Antra diena.
Ryte jau ir mes žvalūs, ir dar pakankamai kvepiantys švara keliaujam aukštyn bei tolyn. Prie Monjo susimokame nacionalinio parko mokestį, o apie pietus įžengiame į Namche Bazar’ą (3440), kur dėl aklimatizacijos praleisime dvi naktis. Miestelis spalvingas ir margas, aktyviai vyksta prekyba, nuolat cirkuliuoja krovininiai kinkiniai asilų bei jakų, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Į vieną pasekmę aš įlipu. Su kroksu! Šalia ėję vokiečiai taip pratrūksta juoku, iki ašarų, atsiprašinėja, bet vėl nesusivaldę ima kvatotis. Nu gerai, užskaitysiu kaip laimę nešantį ženklą.
Išeinant iš Phakdingo mums rekomendavo vienus nakvynės namus. Darius yra apsigimęs derybininkas – dabar atėjus į šiuos šeimininkui pasakoja, kokia ypatinga mums jo vieta, mat čia mus atsiuntė jo draugas iš Phakdingo ir aišku jog jis, šeimininkas, mums turėtų padaryti nuolaidą, nes mes čia beveik draugai, rekomenduoti draugo, ir galiausiai neapsikentęs šeimininkas daro nuolaidą, prigrasinęs jog niekam apie tai nepasakosim.
Prie vakarienės mes užsisakome čango, kuris mums vakar taip patiko. Užsakymą priėmęs vaikinukas tiesiog užspringo juoku išgirdęs mūsų pageidavimą. Kai nunešė užsakymą į virtuvę – iš ten pasigirdo daugiabalsis, homeriškas kvatojimas. Čangas buvo skanus. Mes niekada taip ir nesužinojom, kodėl tai buvo taip juokinga 🙂
Trečia diena.
Ryte truputį lynoja, bet mums reikia aklimatizuotis, todėl vis tiek išeiname ieškoti Jaro Ri (3940)viršūnės. Akmeniniais laiptais kylant aukštyn Namche Bazaar’o stogai leidžiasi mums po kojomis, miške mus pasitinka ant uolos ištapytas guru Rinpoche (Padmasanbhava) – įtvirtinęs Tibete budizmą, o kai kurių mokyklų net laikomas antruoju Buda (gerai, visa tai perskaičiau tik jau grįžus į Lietuvą).
Tada mūsų kelias veda pro nepastatytą ir jau apleistą, rūke paskendusį, Sanyasos oro uostą. Prie pakelės gompos navigacija Andriui sako, jog turim sukti į dešinę, bet pro tirštą rūką nesimato nieko, tik retsykiais išnyra vaiduokliškos medžių ar uolų apybraižos. Galiausiai atsiduriame priešais uolų sieną ir imame ropštis aukštyn samanotais, slidžiais akmenimis. Kadangi samanos storai dengia akmenis reikia atidžiai žiūrėti, kad su koja nemakteltum į tarpą, nes prasmengi iki klubų.
Apgraibomis kabarojamės į viršų, kol galiausiai išvystame nedidelę gompą su plėvesuojančiomis maldos vėliavėlėmis, kas yra viršūnės ženklas. Čia, aišku, turėjome regėti nuostabias kalnų panoramas, tačiau matome tirštą, pilką rūką. Puikumėlis. Vis tiek, toks džiunglių laipiojimas mums suteikė be galo daug džiaugsmo ir niekas nesigaili tų panoramų. Pasveikinam vieni kitus su pirmąja viršūne ir leidžiamės žemyn.
Vos pasiekiam uolėtosios sienos papėdę, rūkas išsisklaido ir dabar matome Jaro Ri visu gražumu. Ar tai patyčios? Tačiau nusileidimas staiga susikomplikuoja. Kai nieko nematydami ėjome rūke, tai nieko ir nematėm. O dabar akivaizdu kokie po kojom statūs skardžiai ir šlaitai, slidūs, byrantys akmenys. Leidžiamės ir niekaip negalim suprasti kaip mes čia taip lengvai užlipom.
Grįžtame pro Kunde ir Kumjung kaimelius. Moterys laukeliuose su kapliais kasa bulves. Vyrai, pintuose krepšiuose, nešamuose ant nugaros su juostele per kaktą, velka suskaldytus akmenis. Nešulio sunkumą įvertini pagal nieko nematantį, priekin įsmeigtą žvilgsnį. Jie nežiūri, nesisveikina, nesitraukia iš vidurio kelio. Mes pasitraukiam.
Po ilgos ir lėtos vakarienės skirstomės į kambarius. Daiva su Dariumi prisimena, kad paliko krautis telefoną, tai grįžta į bendrąją patalpą. Ten jau nebelikę svečių, tik šeimininkai susibūrę aplink krosnelę, gurkšnoja čangą. Tuoj mūsų bendrakeleiviai džiaugsmingai sveikinami ir vaišinami. Šįkart čangas kitaip sutaisytas – šiltas ir su žaliu kiaušiniu. Draugai mandagiai vaišinasi. Kitą rytą Daiva negali žiūrėti į kiaušinį jokiu pavidalu.
Ketvirta diena
O rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Žygio pradžia kelia nusivylimą, nes kelias leidžiasi žemyn ir mes prarandame bent 350 sąžiningai uždirbtų vertikalių metrų. Tačiau galiausiai ištrūkstame iš miškingų, debesuotų slėnių ir atsiveria kalnai – giedrame danguje savo snieguotas viršūnes kelia legendos. Aš mačiau jas nuotraukose 🙂 Skaičiau apie jas visas. O jos, pasirodo, tikros. Einu ir kaip davatka poterius bambu sau jų pavadinimus – Tamtserku, Ama Dablam, Lotse, Everestas.
Pietums – lašinukai su svogūnais ir česnakais (vėl pasidžiaugiame atgautu bagažu. Jei ne tai – visąlaik valgytume dal bhatą. Kas tai ir kodėl tai keiksmažodis dar tikrai bus progų papasakoti). Bet dar reiktų duonos. Duona čia būna tostų pavidalu ir kažkodėl tai yra prabangos prekė. Bandom nusipirkti – vienoj tilto pusėj keturios riekelės kainuoja 400 pinigų, o kitoje – 150. O pasistiprinę, po įkaitusia saule ilgai kopėme iki Tengboche (3860). Čia stovi aukščiausiai šiame regione esantis vienuolynas, sutraukiantis daug vietinių budistų ir dar daugiau savyje pasiklydusių ir išėjimo ieškančių vakariečių.
Andrius su Dariumi greit suranda nakvynę ir ateina kažkokie labai savimi patenkinti. Dabar tai jau pamatysit, žada mums. Atrakina ir po dramatiškos pauzės atlapoja kambarių duris. Tikrai, pro langą – vaizdas už milijoną.
Nulekiam į vienuolyną, nes 14 val turi vykti ceremonija. Pora vienuolių pasikrapštę atsisuka į žmones ir pareiškia, kad šiandien nieko nebus, o rytoj nuo pat ryto šventė. Prašome ateiti rytoj. Rytoj mes ketiname lipti į Hamugon (4560), o paskui pereiti į Pangbochę, todėl laikas suspaustas. O dar orų prognozės rodo lietų. Bet mes vis tiek norim ne mažai, norim visko. Tad nusprendžiame į vienuolyną eiti 6 ryto, o jau kokią 8 būsim pakeliui į viršūnę.
Vakarą leidžiame šildomame kambaryje, kur krosnies įdegimui panaudoti degalai stovi gumulu gerklėje visą vakarą. Užsisakome vakarienei šerpų troškinį – miltais užbalintą sriubytę, su morkomis, kopūstais, ryžiais ir makaronais. Kaip džiaugėsi vienas lenkas – mano močiutė kaime verda tokią sriubą.
Penkta diena
Ryte 5.30 skamba žadintuvas ir ataidi dungčeno (Tibeto rago) garsai iš vienuolyno. Šokam, paknopstom lendam į rūbus ir lekiam tenai. Net ir tokią ankstyvą valandą nemažai piligrimų sėdi pasieniais. O tarp vienuolių vyksta paprastas, tikras gyvenimas: jie čiaudo, kosti, garsiai rėkia paduok tą, nunešk aną. Senesnieji lenkiasi prieš altorių stenėdami dėl neklusnių, pavargusių savo kaulų. Kai visi įsitaiso vietose, susisupsto į šiltus apsiaustus, prasideda mantrų recitacija. Kas 15 min nutyla, tada vienas vienuolis vaikšto su termosu ir pilsto kitiems arbatą. Garuoja puodeliai, garuoja arbata nuo lūpų šaltame ryto ore.
Kadangi šventinės apeigos vyks iki vakaro, tai per valandą nesulaukę jokios kulminacijos tyliai išeiname pusryčiauti. Orų prognozės lietų pastūmė pietums, tad skubinamės pasinaudoti savo šansu sulipti Hamugon’ą.
Nuo miestelio takelis pirmus 200 m veda aukštyn, iki baltos gompos. Tada takelio užuominos palei keterą dar truputį mus pavedėja ir klastingai išnyksta. Viršuje plėvesuoja maldos vėliavėlės, tai viskas aišku – vienuoliai čia atšlepsi su flip flopais, bus juokų darbas.
Greitai nebesu tikra dėl tų flip flopų, nes prasideda rimtas lipimas žolėtomis lentynomis su optimaliausio maršruto paieška ir techniniais elementais. Pirštus susmeigi į velėną, prisitrauki, tada užsimeti koją ant lentynėlės ir išsikeli. Nu ir taip daug kartų. Kažkam kyla pats klastingiausias klausimas – o kaip mes nusileisim? Bet jeigu tokį klausimą užblokuoji, tai gali lipti toliau.
Kai lipi sudėtingiau – dėmesys yra sutelktas į tai ką darai šią akimirką, į tai ką turi po kojom ir rankom, todėl viršūnė atsitinka beveik netikėtai. Nors Everestą bei Ama Dablamą dengia debesys, tačiau žemesnės kalnų viršūnės išpiešia niūrų dangų aplinkui.
Trumpai pasidžiaugiame ir skubame leistis, kol neįkliuvome į spąstus – nors truputį nulijus, žolė taptų slidi ir neįveikiama. Nusileidimas užtrunka beveik dvigubai tiek kiek pakilimas, nes dėl statumo nesimato kaip lipti žemyn, o per kur užlipome – neįmanoma išskirti, nes visi žolės kupstai panašiai atrodo. Vyksta daug žvalgybos, kartais, pasileidus žemyn vėl tenka ropštis į viršų, jeigu paaiškėja, kad toliau šlaitas nutrūksta stačiu skardžiu. Bet mes užtikrintai, vienas kitą pavairuodami nusileidžiame iki gompos.
Toliau takeliu pareiname iki nakvynės namų, išgeriame termosą arbatos (jau esame išbandę visokių skonių. Be juodos/juodos su pienu dar imbierinę, citrininę, mangų. Dauguma jų iš tirpių miltelių) ir tą dieną pasiekiame Pangbochę (3930).
Kadangi yra išbaigtos lietuviškų svogūnų atsargos, nusiperkame vietinių. Vakare studijuojame žemėlapius, nes rytdienai esame susiplanavę dar vieną aklimatizacinę dieną ir viršūnę – Taweche Towers (5200). Šįvakar krosnies kambaryje turim daug linksmų šerpų. Jie visi vaišinasi savo skaidriu skysčiu ir galiausiai vienas leidžiasi šokti. Kiti pritardami dainuoja ir ploja. O tuo tarpu mūsų vyrai pastebi, kad nors maistas visur porcijuojamas, bet tiems, kas užsisako dal bhato – neša ir neša papildymą, kiek tik nori! Užsisako ir jie. Dal bhatas – esminis maistas šiuose kraštuose: garinti ryžiai ir lęšių sriuba. Prie jų būna daržovių, aštrių padažiukų, skrudintas traškutis. Žemumose tai gali būti net labai rafinuotas, įvairių skonių patiekalas, bet čia, kalnuose, jis yra paprastas ir plikas. Ir šiandien pas mus dal bhato orgija – linksmi šeimininkai neša ir neša papildymą, o mes valgom ir jaučiam kaip turtėjame.
Šešta diena
Naktį išmiegame labai šiltai ir neskubėdami keliamės. Visur šviežiai pasnigta. Įsijungiame navigaciją su Taweche Towers koordinatėmis, bet čia gyvenimas įjungia epą. Mums niekaip nepavyksta suderinti žemėlapyje pažymėto tako iki apžvalgos aikštelės (ir maršruto pradžios), viršūnės koordinačių ir realybės. Realybėje kelią tinkama kryptimi pastoja upeliai arba nenulipami skardžiai, takeliai, iš pradžių vedę ten, kur mums reikia, paskui nusuka arba išnyksta. Neatsirenkame, kurie takai praminti žmonių (su tikslu kažkur nueiti), o kurie gyvulių (bele kokia kryptimi, besiganant). Mes einame, paskui grįžtame, paskui sukam į kitą pusę ir vėl bandome. Galiausiai prieiname perėją, kuri apačioje pažymėta tūriuku. Aha, tikrai naudojama žmonių, geras ženklas. Bet kol užkapojam į viršų, suprantam, kad žemyn pro čia leisimės tik kritiniu atveju.
Šiuo metu jau esame praradę viltį rasti savo viršūnę, tad ketiname kopti bele kur, juk mums vis tiek gerai aklimatizacijai. O atsidūrėme mes ant tokio saikingai stataus, žolėto pilvo. Nu ir kopiam kaip kokie kupranugariai – mes į viršų, viršus nuo mūsų. Nedidelis kampas neleidžia toli įžiūrėti ir vis atrodo, kad jau jau… Nieko nuobodesnio nesu lipusi. Kai pagaliau išeiname ant balno – kaip mat susivokiame – esame būtent čia, kur ir bandėme pakliūti, Tiesiai prieš mus tolumoje kyla Taboche, o arčiau – puiki, akmenuota mūsų Taweche Towers.
Bet yra 13 val, laikas, kurį mes nusistatėme kaip grįžimo laiką. Galva, bent jau man, braška nuo aukščio. Iš dangaus lyg jūros potvynis žemyn srūva tirštas debesis, o mes nežinome kelio atgal. Trumpai pasiginčiję, nusprendžiame tik užsiropšti uolomis bei akmenimis iki lygiai 5000 metrų aukščio (gražus ir apvalus skaičius) ir leistis žemyn.
Nepaisant logikos, sveiko proto ir mus beveik pasivijusio bei prarijusio debesies, visi jaučiame lengvą nusivylimo kartėlį. Nuo tos akimirkos kai nusileidome Lukloje, viskas taip puikiai sekėsi, jog net pamiršome kaip reikia pralaimėti. O ypač apmaudu, kad lengvai ir greitai nusileidome pakankamai akivaizdžiu (dabar) taku.
Grįžę nusiperkame alaus ir tuomi, o taip pat lietuviškomis dešrytėmis, nuplauname visą susikaupusį kartėlį.
Rytoj ketina lyti, bet mes keliaujame į Dingboche, kur Andrius yra užsakęs kambarius su dušu!! Tai yra vieninteliai per šią kelionę mūsų iš anksto užsakyti kambariai, nes firma, skraidinusi mus į Luklą duoda vienkartinę nuolaidą nakvynei pasirinktame miestelyje. Taigi, karštas vanduo, pirmas dušas po septynių dienų! Prabanga. Penktadienis (jei dar nepasimečiau savaitės dienų skaičiavime).
Ir šį vakarą mes išbandome tą skaidrų, šerpų taip mėgstamą gėrimėlį, rakši. Tai yra vietinė degtinė. Nežinau kaip jį geria šerpai, bet mums patiekia šiltą ir gerai praskiestą vandeniu. Aš norėčiau pažiūrėti į akis tam žmogui, kuris gėrė ką nors šlykštesnio! 😀
Pingback: Himalajai: kaip Feniksas iš pelenų » Taip jau gavos
Pingback: Himalajai: deguonis yra dopingas » Taip jau gavos
Comments are closed.