Irklentėmis Žeimena

– Gal neimam dubenėlių, užsiplikysim sriubą puodeliuose? Andrius atsargiai ima tardyti, kas skatina mano fast and light minimalizmą. Aš esu įsitikinusi, kad irklentė neatlaikys tokio svorio – miegmaišis, maistas, vanduo, palapinė. Reikia atsisakyti visų nereikalingų daiktų, reikia…

-Žiūrėk, aš sveriu 20 kg daugiau negu tu. Jeigu atsistosi ant irklentės ir užsikrausi dar 20 kg daiktų, tai plauksi taip pat puikiai kaip aš. O velnias, tikrai! Dubenėliai, šaukštai ir atsarginės kojinės keliauja į neperšlampamus maišus.

7.53 Naujosios Vilnios traukinių stotis (todėl Naujosios Vilnios, kad čia nemokamai mašiną gali palikti), traukinys į Turmantą. Kokios nepatogios tos irklenčių kuprinės! Traukinys pilnas, bet atrandame vietos ir apie 9 ryto išlipame Švenčionėliuose. Žeimena arti, karštis, maudymukas, irklentės ir greičiau į vandenį.

Per pirmą valandą įveikiam gal kokius tris kilometrus. Teliūškuodami kojomis vandenyje valgome sumuštinius, baisiai patogu – ant lentos pasiserviruoji agurkėlius, sumuštinukus, jokios įtampos. Andrius plaukia gulėdamas, tik kartais tenka pavairuoti. Galvoju, jei plauktume dviese ant vienos lentos, tai vienas galėtų gulėti, o kitas vairuoti. O paskui keistis.
Žmonės, kuriuos praplaukiame domisi – ar su nakvyne, ar nepavargsta kojos (čia tais momentais, kai stovėdami irklavom), ar dažnai nukrentam.

Galiausiai patys plaukiame pasroviui, o lentos velkasi iš paskos kaip uodegos, pririštos prie kojos.
Yra taip gera, kad net kalbėtis neįmanoma.

O tada tai nutinka – Andrius traukia telefoną fotografuoti ir ai! Ai!!! Pliumpt. Toje upėje yra daugybė vietų, kur dugnas švyti gelsvu smėliu. Arba yra negilu. Arba lėta srovė. Bet tik ne čia – ūžia srovė ties posūkiu, juodas dumblas, o pamėginus atsistoti – dugno nesieki. Pabandom keliskart nusižudyti, paskui metam šitą reikalą. Kiek nuščiuvę iriamės toliau ir staiga! – pamatau, pamatau jas krante! Rėkiu Andriui stok, iriuosi prieš srovę link kranto, tada iškraustau neperšlampamą maišą, kol iš dugno išlupu savo telefoną (na taip, taip, dabar jo eilė). Ir fotografuoju, fotografuoju JAS! Uodai ėda taip, kad vaizdo nefokusuoja nei akys, nei fotoaparatas, bet širdies kamputyje esu tikra, kad pagaliau susitikau JAS – man dar nematytas aukštąsias gegūnes (taip, mano orchidėjų pamišimas tęsiasi).

Galiausiai viskas nuščiūva – emocijos, pramogos. Mes tiesiog iriamės, o pakrantės nendrynuose, lyg sugedusi radija, krenkši ir kvykčioja didžioji krakšlė. Šnairuodama penkis savo vaikus nusiveda šonan gulbių pora. Pievos putoja gelsvais vingiorykščių žiedais, miško šlaituose svyra tokie katilėliai, kad jų kitaip kaip katilais nepavadinsi.
Ir ima atrodyti, kad upė plukdo laiku atgal, vis gilyn ir gilyn į tą pirmykštį, besarmatį žalumą, vis mažiau ir mažiau beliekant žmogaus manyje.

Nakvynei norisi vietos be žmogaus pėdsakų – jokių ten laužaviečių, tualetinio popieriaus skivytų, butelių šukių. Tad išsirenkam dailų šlaitą su prastu priplaukimu, žemuogėm nubarstyta pieva ir ordomis uodų.Ir tada mes valgėme žemuoges, o uodai valgė mus. Paskui užsikaitėm primusą ir pradėjome metodiškai naikinti maisto atsargas, kurių, nebesibaidant svorio ant irklentės, pasiėmėm savaitei. Ir uodai su bimbalais valgė mus, o mes valgėme sriubą, ir agurkėlius, ir mėsą..

Iš ryto aptinkame apniukusį dangų ir galutinai sužvėrėjusius uodus. Sušliurpiam karštą kavą arbatą, išsirengiam iki maudomukų taip atiduodami savo kūną ir kraują kraugerių malonei. Ir kraugeriai – nesidrovėjo – siurbė, kando, kimšo, sriaubė, o mes krovėmės irklentes ir kalbėjome daugiausiai rusų kalba.

Vėsu, šiandien vėsu. Bimbalai sukasi aplink kojas. Įkandimo vieta parausta, o per vidurį susiformuoja tokia kraujo pūslelė. Ją palietus – išvarva kraujo lašelis. Andriaus kojos apvarvėjusios tokiais lašeliais.

Mosuojam irklais kovodami su šalčiu ir bimbalais, ima lyti. Pakeliui praplaukiam vieną kitą besiblaivančią stovyklautojų kompaniją. Kai kurie jau pasileido muziką ir baubia kartu. Pora tokių vietinių prie upės: vo, pydar plyviot! Vtoroj tože pydar.
Galbūt tai nuodėmė, bet negaliu laikyti visų žmonių lygiais pagal vertę, nebent tik prieš įstatymą. Kai numirsiu ir stosiu prieš Dievulį, jis pažvelgs į mane, primerks griežtai akis ir paklaus: Na ir kaip, ar pavyko tau sutramdyti savo puikybę? O aš nuleisiu galvą ir neaiškiai veblensiu, kad esą bandžiau, stengiausi…

Taip lietaus, šalčio ir bimbalų vejami šiandien per tris valandas įveikiam kone 20 km ir pasiekiam Pabradę. Sustojame miesto pliaže, išsitraukiam lentas. Saulė šildo pro skystėjančius debesis. Susėdam ant suoliuko, šilta, gera, traukiam savo primusą ir alyvuoges.
Ekspedicija pavyko puikiai – visko buvo atseikėta su saiku: malonumo ir kančios, nuotykio ir poilsio, atradimų ir praradimų. O svarbiausia buvo viską persmelkiantis upės jausmas: lengvas teliūškavimas po kojomis, nendrių šnabždėjimas, lėtai pro šalį slenkantis pasaulis. Undinės pasiėmė nuotraukas sau, liko tik šitos gegūnės – baltos, raibos, labai paslaptingos.
Švenčionėliai – Pabradė Žeimena, 47 km, 2022- 07-02/03