Išgelbėtas Joninių savaitgalis arba Labanoras vs Gražutės regioninis parkas

Pirmiausia noriu visiškai atsakingai pareikšti, jog visa, kas čia surašyta, tėra asmeninė patirtis ir į teisingą bei išsamią analizę nepretenduoja.

O ištiko mus visus Joninės, karščiai bei patogiai susispietę keturios laisvos dienos. Net mes nesame tokie naivūs ir suprantame, jog šį savaitgalį prie ežeriukų patrauks ir tie, kurie tai daro tik šį vienintelį kartą per metus. Bet juk galime rasti Lietuvoje tokį kraštą, kuriame ežerų daugiau nei žmonių? Juolab, kad visos drėgmės bei karščio išperėtos musės, uodės, erkės ir bimbalai yra mūsų sąjungininkai?

Pirmas bandymas – Labanoras, Alnio ežeras

Lietuviškos orchidėjos – dvilapė blandis

Kai artėjame link ežero, netoli pažymėtos stovyklavietės, mūsų mašiną ima atakuoti debesis įvairių rūšių skraiduolių, kurių zvimbimas ir bumpsėjimas į langus perspėja apie jų beatodairišką ryžtą. “Išššlipkit, suėsssim, sssudraskyssssim”. Bet neoru pasiduoti be mūšio. Šokame ir pirmiausia lekiam maudytis – krantas puikus, vanduo šiltas, šalia esančioje stovyklavietėje ošia kelios šeimos. Išsipurškiam nuodais ir aktyvuojam paprastą planą – apeiti visą ilgą ežerą, rasti ramią vietelę ir ten įsikurti.

Ne taip viskas buvo. Eiti palei ežerą – tokios minties atsisakėme jau po gero pusvalandžio, nes nepakeliamas intymumas keliauti iš vieno privataus “buto” į kitą, pro visus išdžiaustytus apatinius, vaikų naktipuodžius, svylančius kepsnius, šunis…na, tai ir iš tikrųjų buvo nepakeliama:) Pradėjom žygiuoti keliukais, atokiau nuo paties ežero. Įdomiausia, kad žmonės susibūrę didelėmis kompanijomis, ne po vieną kemperį, o kai kurie kemperiai akivaizdžiai įkurdinti permanentiškai. Su plastikinėmis pastogėmis, kuriose sukaltos lentynos indams, pakabintos prausyklės, ant pat ežero kranto iškastos tupyklos su plėvinėmis sienelėmis….Alio, ar čia toks legalus būdas įsirengti sodybą draustinyje?

Bevardis

Gerai, kad ne visi ežerai turi vardus. Šitas liūne – vardu Bevardis. Nusigavus ta pušies šaka buvo galima panirti į nuostabiai juodą, dvisluoksnį (karštą ir ledinį) vandenį. Tiesa iš vandens ant pušies išsikabaroti buvo rimtesnis iššūkis.

Diena buvo karšta, kraujasiurbiai nuožmūs, o ežeras aidėjo motorinėmis valtimis, muzika (oooooooo, muzika) ir šunų lojimu. Ties pusiaukele pasidarė aišku, kad nakčiai čia neliksime. Mano daugiabučio kieme yra kur kas tyliau, o vakare išėjus į balkoną klausausi čiurlių krykštavimo, o ne kaimynų bumčiko. Žodžiu, dėvėti ir palūžę grįžtam namo.

Betgi išsimiegam ir viltis atgimsta. Negi Lietuvoje nėra krašto, kuriame ežerų būtų daugiau nei žmonių?:)

Antras bandymas – Trilypio ežeras, Gražutės parkas

Trilypis

Taip tylu artėjant prie ežero. Vienoj stovyklavietėje stovi kemperis, žmogus sėdi, knygą skaito. Sukame į kitą keliuką, užgniaužę kvapą, neleisdami sau nieko tikėtis. Tuščia. Išlipame ir ką – čiulba kikiliai, pečialindos, ežere pliaukšteli iššokus žuvis. Ir viskas. Neįmanoma apsakyti palaimos jausmo, kuris apima. Mes irgi skaitom, žiopsom į ežerą, maudomės ir mėgaujamės gyvenimu. Užsuka žvejys, pasiteirauja ar nakvosim. Tai netrukdysiu, atsisveikina.

Naktį palijo, ryte temperatūra pasidarė draugiškesnė žmonėms, o mes patraukėme aplink Smalvo ežerą ir jį supančias pelkes, nes ieškom nuotykių ir lietuviškų orchidėjų. Nepraėjus nė pusvalandžiui:

Gamta tikrai visame smarkume – žalia, vešlu, knibždėte knibžda gyvybe visokių dydžių bei išmatavimų. Ne visa gyvastis taip vienodai limpa prie širdies, bet priimam kaip visumą:) juolab, kad erkių nėra. Orchidėjas randam jau pirmoje pelkinėje pievoje.

Raudonoji gegūnė, kuriai jau pavyko ištrūkti iš Raudonosios knygos:)
Pelkinis skiautalūpis, pramerkęs vieną akelę

Greitai tampam šlapi nuo galvos iki kojų – nuo rasos, lietaus, prakaito ir pelkių dumblo. Žvėrių ar žvejų takais skinamės kelią tarp Smalvo ir Smalvykščio, žinodami, kad kažkuriuo metu teks persikelti per nežinomo pločio upelį. Gamtos vešlumas beveik gąsdinantis.

Mano kelrodė žvaigždė
Tropikų karštis ir drėgmė

O tada prieiname upelį – nei didelį, nei mažą, ale akurat tokio dydžio, kad neperšoksi. Vandens negilu, bet pagaliu pabandžius dugną dugnan neatsiremi. Reikia tilto. Išeina Andrius visokių stuobrių ieškoti. Vieną kitą randa, bėda tik kad jie sutrūniję. Bet jei tris šalia sudėsi, gal laikys?

Statybos
Lūžimo atveju plano B neturim

Nuo plūduriuojančio pusiasalio pavyksta sutrūnijusiais pagaliais persikelti į kitą pusę. Dabar jau tik vieną kitą švendrių guotą įveikti ir mūsų laukia kalnelis, miškas, prieinama ežero pakrantė. Tai išsimaudysim, karšta. Pradedam nusirenginėti, dar nubėgu už krūmo pritūpti, kai ūmai prie mūsų čiūžteli mašina. Panikoj užsitempinėju permirkusias pelkėje kelnes, jos limpa prie kojų, neklauso, o iš mašinos tuo tarpu išlipa du, daug ir įvairaus gyvenimo matę, vyrukai.

Nežinios akimirka, vertinam vieni kitus. Atsargiai užkalbina: ką turim? Mes, neperpratę situacijos sakom, kad nieko įdomaus. Galiausiai jie susigaudo, kad mes ne žvejai ir ne inspektoriai, regimai atsipalaiduoja ir liežuviai atsiriša. Pasiskundžia, kad visą naktį kaimo turizme svečiai bliovė, miegot nedavė.

-Čia labai gražu. Lietuvos perliukas čia! – paskelbia vienas.

Antras, išgirdęs, kad einam aplinkui ežerą per pelkes, prisimena, kaip tėvukas nuo inspektorių bėgo.

-Jis čia vietinis, viską žino. O jie – nugarą mato, o žengti žingsnio iš paskos nedrįsta.

Galiausiai nužvelgia mūsų batus ir pritariamai linkteli:

-Rimti batai. Madeiroj su tokiais eina.

Suprantam, kad vietiniai pasaulio matę, atsisveikinam ir nesimaudę tęsiame žygį. Apsukame Smalvo ragą ir jau ramesniu stiliumi apeiname kitą ežero pusę. Pakeliui trumpam užsukame į Visaginą, kur paplūdimio restobare (taip ir vadinasi 🙂 atsakančiai papietaujame. Maistas skanus, čia pat viską grilina ir tas toks jausmas…lyg mes kelionėje, užsienyje. Aplinkui visi kalba išimtinai rusiškai, bet su mumis bendrauja lietuviškai. Su didesne, mažesne sėkme, bet labai maloniai. Pasvarstom galimybę įsigyti nekilnojamo turto Visagine. O grįžę prie palapinės, randame okupuotą automobilį.

Skruzdėlės nusprendė, jog bus gera vaikų perykla

Teko nekviestas viešnias išprašyti šluotele. Paskui jau tik idiliškas vakaras – maudynės, vakarienė, ramuma.

Kad jau maža nebūtų

Ryte apsiniaukę ir prognozės žada lietų. Bet prognozės neišvarys mūsų iš pat ryto namo. Reikia dar pavažiuoti ligi Švento ežero ir paieškoti musinio ofrio, tokios retos orchidėjos, kuri auga žemose pelkinėse pievose, tarp kiminų. Žiūrint į Švento palydovinę nuotrauką matyti vienas užpelkėję, rudas kampas, kuriame, matyt, ir bus tokia pieva. Reik bandyti.

Palanga?

Šitas ežeras – ypatingas balto smėlio pakrantėmis ir dugnu. Sutinkam vietinę moterį, kuri pasakoja, kad sovietiniais laikais čia atvažiuodavo mokslininkų ekspedicijos, o ežeras dar nebuvo apaugęs miškais ir atrodė labai marsietiškai baltuodamas smėlėtais krantais. Dabar gi tankus miškas prieina prie pat vandens. Moteris pasuka namų link, nešdamasi pietums surinktas voveruškas, o mes, po stiprėjančiu lietumi, gilyn į mišką, bandydami prasibrauti iki savo numanomos pelkės.

Susiliejęs su aplinka

Ant vieno miško tako išgąsdiname mažą stirniuką – tokį mielą, taškuotą. Jis, cypsėdamas paukštelio balsu, šoka į vieną tako pusę, atgal, bėga tolyn nuo mūsų, paskui artyn. Mes stovim užgniaužę kvapą, kad dar labiau jo neblaškytume, o brūzgynuose, tikriausiai, užgniaužus kvapą mus stebi stirniuko mama. Galiausiai jis puola į aukštas žoles ir ciepsėjimas bemat liaujasi. Šonu šonu prasėliname pro jį ir tokie, kupini mielumo, nueinam tolyn.

Netrukus bet koks mielumas praeina, nes net menkiausias takelis neveda link tos mūsų pievos. Pliaupiant stipriam lietui skverbiamės pro kibias avietes, lazdynų, alksnių sąžalynus, kliuksinčiais batais lipam per išvirtusius medžius. Galiausiai ima šviestis properša, mes artėjam ir ištrūkstame į … savo pelkinę pievą… Kuri iš tikrųjų, paaiškėja, yra meldų juosta, prieinanti iki vandens. Kurioje niekada, jokios orchidėjos neaugo ir neaugs.

Ką gi – ekspedicijos tam ir yra ekspedicijos. Tu atrandi, kartais neatrandi, kartais atrandi ne tai, ko ieškojai. Bet kokiu atveju – išsitaškę ir permirkę galiausiai ramiai važiuojam namo. Dar nepametę minties Visagine įsigyti nekilnojamo turto.

P.s. nenoriu šaipytis iš žmonių, kurie vieną kartą per metus išvažiuoja į gamtą. Nenoriu šaipytis iš žmonių, kurie su draugais atvažiuoja prie ežero pasimaudyti ir išsikepti kepsniuko. Bet galvoju, kad atvažiavus į mišką rėkti, rikdyti savo muzikas, šiukšlinti, šikti ant ežero kranto yra nepadoru netgi kitų žmonių atžvilgiu. Jau nekalbant apie didelius ir labai mažus miško šeimininkus.