Išvaikščioti Maltą

Pirmoji ir svarbiausioji priežastis keliauti į Maltą buvo laipiojimas. Daug trasų, tiesioginis skrydis (virvės, geležys – jungamuosiuose skrydžiuose išbrangsta bagažas) ir tinkamas oras žiemą. O kadangi visą dieną nelaipiosi, tai dar žygiuosim visur pakrantėmis su nerealiais jūros vaizdais. Toks buvo planas.

Prieš skrydį trumpai peržvelgus Maltos istoriją darosi įdomu kas yra tie maltiečiai? Strateginėje vietoje tupinti sala nuo amžių ėjo iš rankų į rankas. Čia stūkso akmeninės šventyklos senesnės nei Stonehenge ar Egipto piramidės, randama įtvirtintų bronzos amžiaus gyvenviečių, nes gyventojams tekdavo gintis nuo užpuolimų. Sala naudojosi finikiečiai, graikai, romėnai, paskui ilgam atėjo arabai. Išgujus arabus europietiškos kunigaikštystės ten vis pavaldydavo, tada ilgam įsikūrė Maltos ordinas. Buvo ir Napoleonas, o galiausiai maltiečiai pasikvietė į pagalbą britus. Ir tik 1964 m tapo nepriklausomi.

Tai kas tie maltiečiai galų gale?:) Kalba arabų kalbos dialektu, užrašomu lotyniškomis raidėmis ir pusė žodžių yra skoliniai iš italų arba siciliečių kalbos. Ir dar iš anglų. Bondžu! – sveikinasi maltiečiai prasilenkiant kokiam kanjone.

Koks jų genetinis kodas? Lyg tai salą pradžioje apgyvendino išeiviai iš Sicilijos, paskui įsikūrė arabai. „1224 m. iš Maltos ir Sicilijos salų iškeldinti visi musulmonai.“ Iškeldinti? Mmmmm, tik spėlioju kaip tais laikais atrodė iškeldinimas. Tada daug vyrų buvo importuota iš Italijos (minimi, kažkodėl, tik vyrai). Na ir visi tie, kurie trumpam užsukdavo valdyti salos ir palikti savo genetinio pėdsako.

Taigi, intrigos prieš kelionę būta. Ir šiaip, sala, jūrų vėjai, pakrantės ir skardžiai!

Natūra

Pasisekė su oru. Prieš mums atvykstant porą savaičių lijo, o tada išsigiedrijo. Tad viskas žaliavo, žydėjo, kvepėjo pavasariu. Tačiau ne žalia yra Maltos spalva. Tai yra viena iš tankiausiai apgyvendintų pasaulio šalių. Iki galo tai suvoki važinėdamas ir matydamas, kad sala yra vienas, ištisinis, nesibaigiantis miestas. Todėl žygių koncepciją teko pakoreguoti. Pabandėme pasivaikščioti prie Dingli skardžių, tada pakrante nuo Marsaskalos, tačiau didelę kelio dalį tenka eiti šaligatviais, gatvelėmis, tarp namų ir tvorų, ar dirbamos žemės plotelių. Taip, skardžių ir uolų virš jūros vaizdai yra kvapą gniaužiantys, tačiau jie labiau kaip atvirukai, o visa tai kas yra tarp vieno atviruko ir kito – miestas ir buitis. Todėl verčiau pamiršti žygius bei tyrinėjimus ir tiesiog keliauti (mašina, pėsčiomis, autobusu) nuo vieno gražaus taško iki kito. Beje, labiausiai laukinėje gamtoje pasijusdavome, kai nusileisdavome į kurį nors slėnį laipioti. Ten ir žmonių mažai, ir takeliai įdomesni tokie:)

Vieną dieną skyrėme Gozo salai – labai verta. Daug mažiau apgyvendinta, nors ir tarp privačių sklypelių, tačiau galima pasivaikščioti vėjų košiamais pakrančių skardžiais.

Ir nors garsusis Žydrasis langas (it-Tieqa Żerqa) 2017 per audrą sugriuvo, pilna ten dar ir kitokių arkų.

Ko mes nepadarėme, o verta būtų – tai nepasidžiaugėme vandeniu – nesimaudėme, nenardėme, nepaplaukiojom laiveliais (keltas į Gozo nesiskaito). Buvo per šalta, per vėjuota (tik vieną dieną ir tematėme laivelius plaukiojant).

Kultūra

Neabejoju, kad žmonės su apetitu istorijai čia turėtų ką veikti! Tūkstantmečiai paliko savo pėdsakus šventyklose ir miestuose. Bet mes labiau orientuojamės į gamtą ir nuotykius, tad kultūriniai mūsų regėjimai tėra klajūno, praėjusio pro šalį, įspūdžiai.

Visa Malta yra iš gelsvo kalkakmenio – tokios yra uolos, tokie yra senieji pastatai ir bažnyčios, tokie ir naujieji namai. Gatvės siauros, spraudžiasi tarp aklų sienų, uždarų kiemelių, palazzo ir gigantiškų šventyklų. Skersgatviuose, barokiškais rankų mostais, šventieji laimina praeinančius miestelėnus. Beveik visi namai turi pavadinimus – lentelės skelbia, kad čia „Blue mimosa“, „Ave Maria“ ir panašiai panašiai. Kiekviename skvere bei daugelyje langų įtaisytos įvairaus dydžio prakartėlės, pilnos spalvingų, makabriškai realistinių figūrų. Ypač išraiškingi Juozapas ir Marija, kai jie sutrikę, nuostabos iškreiptais veidais žvelgia į Kūdikėlį.

Vietos automobilį pasistatyti gali tekti kurį laiką ir paieškoti, tačiau parkavimas visur nemokamas. Valetos gatvės labai gražios, gyvos, pilna jaukių kavinukių bei barų. O Mdiną lankėme vėjuotą ir šaltą pavakarę, kai ištuštėjusiame mieste prabėgdavo nebent vienas kitas apsimūturiavęs turistas. Toji vienatvė tuščiose gatvelėse dar labiau stiprino nerealumo įspūdį, jausmą, kad klaidžioji istorinio filmo kadre. Galiausiai Żebbuge, mieste, kuriame buvome apsistoję, vakarieniavome bistro prie bažnyčios. Varpai (kviečiantys į pamaldas?) skambėjo 45 minutes. Per tą laiką ir pavalgėme.

Taigi, Malta. Ketinimo išvaikščioti Maltą teko atsisakyti, dėl civilizacijos bei demografijos poveikio teritorijai:) Išlaipioti Maltą per vieną kartą nepavyko, liko sočiai veiklos dar bent vienai kitai kelionei. Manau, kad būtų labai teisingas sprendimas Maltą išplaukioti ir, galiausiai, visada lieka galimybė Maltoje pakeliauti laiku.