Skip to content

Jordan trail – žygis trimis slėniais

Keleris metus, iki pandemijos, turėjome tokią tradiciją – nuo Naujų Metų pabėgti kur pigios oro linijos skraidina. Buvo palankūs skrydžiai į Izraelį – vienais metais pėsčiomis kirtome Negevo dykumą Izraelyje, kitais iš Izraelio perkeliavom į Egiptą, dar kitais – į Jordaniją. Jordanijoj kas – aišku – Petra, Wadi Rum’as…O štai 2018 m paleido skrydžius į Amaną. Vat ir googlinu ieškodama, ką veikti Jordanijoj, kai jau Wadi Rum’e buvai. Chmmm, yra kanjonai su vandeniu, bet žiemą jie uždaryti. O yra Jordan trail! Netrukus jau išsirenkame atkarpą šalia Negyvosios jūros, per tris slėnius. Kuprinės, maisto davinys, popieriniai ir GPS žemėlapiai ir keturių žmonių komanda vakarop išskrenda rytų kryptimi.

Zarqa Ma’in

Išėjus iš oro uosto, kaip jau ir tikimės, mus apspinta taksistai, kurie nori už tam tikrą pinigų sumą išspręsti visas mūsų problemas. Bet mes baisiai gudrūs ir išsiklausinėję kainų sakom, kad nieko čia mums nereik, o patys slapta bandom išsikviesti Uber’ į. Kažką ten internete rašo, jog Amane Uber’is neturi teisės imti keleivių oro uoste, bet tokia informacija mūsų neįtakoja. Visgi ji teisinga, Uber’is į oro uostą nevažiuoja, sustoja netoliese. Mes čiumpam už kuprinių ir leidžiamės į paieškas, taksistai grūmoja kumščiais ir rėkia, kad kvies policiją. Ignoruojam taksistus, blaškomės po teritoriją ieškodami išėjimo ir Uber’io. Apsukęs kelis ratus Uber’io nerandam. Taksistai prakeikia mus per penkias kartas. Naktis bei nuovargis gilėja ir sukuria pagrindą deryboms. Kaip niekur nieko grįžtam pas taksistus ir sakom: „Mums į Zarqa Ma’in“.

„Ką jūs darot! Nėra namų, nėra viešbučių.. Ar jūs suprantat ką darot?“ grąžo rankas taksistas, bet mes linkčiodami galvomis susirenkame kuprines ir žengiame į tamsą, dosniai merkiami lietaus. Netrukus pasigirsta šunų skalijimas – beduinų kaimynystės ženklas. Sustojame, statomės palapinę, greitai kažką šildomės vakarienei ir slepiamės nuo lietaus miegmaišiuose. Tyliai šiurena lietus. Kaukšt, kaukšt, kaukšt..kaukšt……smalsios kanopėlės. Pakrebždenu ranka palapinės sienelę. Kaukšt! Kaukšt! Kaukšt! greitai nutaukši išsigandusios kanopėlės tolyn. Vėl šiurena lietus.

Ir kur čia mes buvom įsitaisę nakvynei?

Ryte oras nepasitaisęs, tad spartietiškai greitai pusryčiaujame, pakuojamės daiktus ir leidžiamės į kelią. Kelias veda aukštyn, ant keteros, o vėjas nejuokais košia smegenis.

Tau irgi kas nors aiškino – išeik iš komforto zonos? Tai dar pagalvok ar verta 😀

Pakėlus galvą bei prisimerkus nuo lietaus galima tolumoje įžvelgti Negyvąją jūrą ir netgi Palestinos kalvas. Tik nesinori perdaug kaklą ištempus dairytis, kad už apykaklės neprilašėtų. Kažkuriuo metu vėjas iš Dukters pagrobia ne iki galo pritvirtintą kuprinės apsaugą nuo lietaus. Pastebime per vėlai, belieka tik įsivaizduoti mėlyną parašiutą vėjų blaškomą virš smėlėtų kalnagūbrių.

Maršrutas veda keliais, ožkų takeliais ir išdžiūvusios upės vaga

Imame leistis į Hidan’o slėnį ir ateina toks jaudinantis momentas – turime pagal žemėlapį surasti šaltinį. Kadangi žemėlapyje buvo kiekvienoje atkarpoje pažymėtų šulinių bei šaltinių, tai mes surizikavome geriamo vandens nesitempti. Aišku, dvi nakvynės bus prie upių, kurių virintą vandenį naudosime arbatai bei maistui, tačiau šioje gyvulininkystės šalyje gerti upės vandenį nevirintą, net ir dezinfekavus tabletėmis, atrodo ne kažką. Ir štai, ta akistatos akimirka artėja, taškas žemėlapyje, dairomės…yra! Veikia! Prisipildom talpas, šaltinis regisi švarus, tablečių nusprendžiame nenaudoti.

Nusileidžiame į Wadi Hidan ir 15.30 esame baigę savo dienos atkarpą (17.2 km). Mes įsikūrėme, pavakarieniavome, pasėdėjom prie laužo, išgėrėm po truputį alaus (kai nusprendi nesitempti vandens, tai lieka vietos alui), palošėm kortomis, paskaitėm (!) knygas (taip, leidom sau tokią prabangą pasiimti knygų) ir galiausiai buvo…19.30. Galingas laikas eiti miegoti.

Tie saulėlydžiai, auksu ir purpuru nudažantys kalvas

Staiga tamsoje pasigirsta toks metalinis krimst, krimst, krimst. Vėl turime naktinių svečių. Sūnus pašviečia ciklopu – matau akis, sako. Po to įžiūri ir šunį, kuris dėl viso pikto pasislepia už akmens, bet pozicijų prie tuščios konservų dėžutės užleisti neketina.

Wadi Hidan

Kylant iš Wadi Hidan

Ryte kelias veda aukštyn. Iš esmės kasdien reikia pakilti 800-1000 m aukštyn, pereiti plokščiakalnį ir vėl visus tuos metrus nusileisti į kitos upės slėnį. Jau antrąją dieną išryškėjo didelis žygio planavimo trūkumas. Keliose ankstesnėse kelionėse susidūrėme su maisto pertekliumi. Kai tą maistą neši ant kupros – labai apmaudu temptis jį, nesuvalgytą, atgal. Tai šįkart paskaičiavau pagal lenteles viską ten, gal dar ir nurėžiau kiek. Dabar tai jau normaliai varysim “fast and light“, be vandens ir be maisto. 11 val ryto būdavo suvalgoma dienos priešpiečių ir pietų norma. Naktimis prabusdavau urzgiančiu iš bado pilvu. Trečią dieną prasidėjo karštinė – mes kalbėjom apie sultingas datules. Blynus, aplietus šokoladu. Kiaušinienę su paskrudinta šonine. Dievai, kiek nuostabių dalykų mes suvalgom kasdien, nė kiek apie tai nesusimąstydami! Kaip pagarbiai dabar mes tardavome valgių pavadinimus, su kokiu ilgesiu atsidūsėdavome juos paminėdami. Gerai, kad bent vandens turim.

Beduinų šuliniai

Taip, vanduo. Kaip tik iškilus ant plokštikalnio yra pažymėti keli šuliniai. Jie visi yra, tiksliai ten, kur ir turi būti. Tik vienas trūkumas – reikia turėti savo virvę bei indą, kuriuo semsi. Tad džiaugiamės, jog šiandien ne tik šuliniai, bet ir šaltinis dar pažymėtas.

Pakeliui karts nuo karto aptinkame beduinų piemenų gyvenvietes su palapinėmis, gyvulių aptvarais, avių bei ožkų bandomis ir šunimis. O šunys aršūs, loja ir urzgia, taikosi apeiti iš nugaros, nors vos tik krusteli ranką – tuoj lekia tolyn. Tik niekada negali žinoti… kai pasitaiko piemuo – oriai atšaukia šunis atgal. Pasiteirauja iš kur ateiname. Tada – kurlink einame. Tada linkteli galva, tarsi nebūtų nieko suprantamesnio kaip keturi svetimšaliai be kelio be takelio ir be tikslo keliaujantys šiomis dykvietėmis.

Aukštai kilęs – žemai pulsi 🙂 Žemyn, į Wadi Mujib

Pasidaliname savo kukliu priešpiečių daviniu ir ilsimės kojas nukarę nuo pasaulio krašto. Toli žemyn leidžiasi šlaitai į Wadi Mujib, kur prie dar nematomo upelio nakvosime šįvakar. Netrukus atsirita tamsūs debesys ir mes pradedame ilgiausią bei stačiausią nusileidimą žemyn. Bandom eiti lenkčių su lietumi, kad stovyklą įsirengtume sausai, tačiau nepavyksta. Laimei, prie upės yra priversta galingų akmenų bei uolų nuolaužų ir mes užuoglaudoje tarp jų sukišame savo daiktus, kad nesušlaptų, užsikaičiame primusą vakarienei. Semiant vandenį iš upės aplink linksmai laksto krabas.

Statūs, akmenuoti Wadi Mujib šlaitai

Visgi pavalgius trumpam švysteli saulė. Mes kūrename laužą, iš kurio, įkaitę ugnyje ir ėmę sproginėti akmenys apšaudo palapinę bei pradegina kelias skylutes. Nueita 15 km, vakaras, knyga, po to naktis ir urzgiantis pilvas, įsismarkavęs lietus, ir dar, kažkuriuo metu, naktiniai svečiai, kuriuos pagal metalinį skimbčiojimą priskiriame ožkoms.

Kol kas – tai gražiausi mano regėti saulėlydžiai

Wadi Mujib

Išaušta pirmas tikrai saulėtas rytas. Pagal prietaisų parodymus esame 200 m žemiau jūros lygio – taigi, ne tiek kalnai aukšti, kiek žemumos žemos. Po staiga ėmusia pliskinti saule kelias vartosi tai aukštyn, tai vėl, kažkodėl, žemyn iki upės. Poilsiui susiviliojam įsukti į šoninį kanjoną ir randam ten visišką rojaus oazę.

Mano mažasis Brolis
Nelengva lipti moliu apkibusiais batais
Neatrastos žemės

Paklaidžioję kanjone sugrįžtam į kelią. Dabar mūsų laukia strateginis, paskutinis šaltinis – kadangi šiąnakt nakvosim nebe prie upės, tai turime užsipildyti visas talpas vandeniu, kad pakaktų. Štai mes jau vietoj….spoksome į išdžiūvusią upeliuko vagą. Ėėėėė, kažkaip lėtai faktą bando priimti smegenys. Pavaikštom upelio vaga aukštyn, žemyn, ne, mirtinai perdžiūvus. Sūnus suka ratus, randa kažkokius pusiau žaliuojančius krūmus ir jau kaip pėdsekys pėdsako nebepaleidžia. Traškėdamas ir braškėdamas netrukus iš krūmų praneša – vandens yra! Oooooo, mes esam gamtos valdovai, mes randam vandenį dykumoje, mes viską galim, mes visagaliai 😀

Dykumų valdovai

Pasipildžius vandens atsargas, mirties nuo troškulio pavojus atitolo, bet vis dar gresia mirtis iš bado 😀 Paskutinius kelis šimtus metrų iki plokščiakalnio viršaus mus paragina beduinų šunys. O tada ryžtamės kelis km nusukti nuo kelio, vildamiesi miestelyje rasti parduotuvę. Pavyksta – tai tipiška mažų rytietiškų miestelių parduotuvė, kurioje yra tik konservų ir labai ryškių kinietiškų bei turkiškų saldumynų. Aš prisikraunu krūvą jų, Sūnus su Dukra irgi nesismulkina, Vyras žiūri į mus atlaidžiai šypsodamasis. Mokam pinigus, aš čia pat plėšiu popierėlius lauk, kemšu saldumynus burnon vieną po kito ir jaučiu kaip cukrus, patekęs tiesiai į kraują, pamažu užpildo mano vidinę tuštumą. Matau sužavėtas vaikų bei vietinių moterų akis ir truputį pasibaisėjusį Vyro žvilgsnį.. Užtat Vyras nori duonos, tikro maisto ir mes patraukiam ieškoti kur kepa paplotėlius. Apsupę mus, klegėdami, aplink laigo vaikai. Pralėkdami sušunka: what’s your name? ir lekia šalin, net dusdami nuo savo drąsos. Sankryžoje prisijungia daugiau vaikų, kitoje dar daugiau, jie šūkauja vis garsiau ir pamažu mane persmelkia siaubo filmo atmosfera. Kai jau atrodo, kad net oro ima trūkti nuo šito siuvančio, rėkalojančio, besistumdančio knibždėlyno – kelyje mums pasitaiko orus ponas. Šiurkščiu balsu išdaužia porą žodžių ir viskas – nei vieno vaiko nelieka. Tada vėlgi oriai mūsų atsiprašo.

Paliekame Wadi Mujib

Majdalein ir Karakas

Paplotėlių nusiperkame ir pasistiprinę einame iki Majdalein, kur apsistosim nakvynei. Žemėlapis mums sako, jog dabar eisime senoviniu romėnų keliu. Einam tarp ariamų žemės laukų. Žemė drėgna, raudona, molinga. Tuoj batai aplimpa tokiais molio kankolais. Kas keli žingsniai stabčiojame jų nusidaužyti, bet tai mažai prasminga, nes batai kaipmat aplimpa vėl. Galiausiai pasiduodame ir slysčiodami, vilkdami keliais kilogramais pasunkėjusias kojas, šliaužiame nuobodžia, kaip Dantės skaistykla, lyguma. Romėnai verkia, kad šitas molkelis vadinamas Romėnų keliu.

Kadangi žemėlapis rodo, jog čia šiandienos atkarpa jau turėtų ir baigtis, imame dairytis vietos nakvynei. Aplinkui namai, dirbamos žemės. Galiausiai prieiname plentą. Kai sutrikę dairomės ir bandom susivokti kaip čia dabar suktis tokioj padėty, kitoje kelio pusėje mums ima moti gerieji žmonės. Jie moja moja mums, kviečia. Ir mes ateiname.

Gerieji Majdalein žmonės

Jie sodina mus, užkuria ugnelę, kaičia arbatą. Nelabai kalba angliškai gerieji žmonės, bet labai džiaugiasi. Čia mums spontaniškai užgimsta mintis žygį šioje vietoje ir užbaigti, nes panašu, kad rytdienos maršrutas veda apgyvendintomis, nuobodžiomis lygumomis ir jokio laukinio prieskonio nebeturi. Dukra su nutrintom kojom labai pritaria tokiam posūkiui. Tad pradedam aiškintis su šeimininkais:

-Karak? Bus Karak? Taxi Karak?

-Bus Karak, – užtikrintai sako šeimininkė, – now.

Ir įpila dar arbatos. Tada ateina kažkoks dėdė ar pusbrolis, atsidėkodami geriesiems šeimininkams paliekame benziną nuo primuso ir sėdame į mikroautobusiuką. Jau pajudėjus dėdė kažko mus ima arabiškai klausinėti. Spėjam, kad nori tiksliau sužinoti kur mus tam Karake pristatyti.

-Sleep Karak, – rodom gestais, – hotel motel sleep.

-Aaaa, funduk! Karak funduk, – apsidžiaugia, energingai linkčioja galva žmogus. Mes irgi linkčiojam, gal ne taip užtikrintai.

Pristato mus į viešbutį. Gavom trijų kambarių apartamentus, iš burnos ėjo garas, duše košė lediniai skersvėjai. Ant viryklės savo žygio puode išsivirėme likusią tirpią bulvių košę. Sulindom į miegmaišius, ant viršaus užsimetėm po tris dekius. Ir taip, tyliai ir nepastebimai, 2018 perėjo į 2019-uosius.

Kai nori palinkėti laimės, tai kalbos barjerai neegzistuoja

Detalės

Visą informaciją žygio planavimui galima rasti svetainėje Jordan trail. Visas trailo ilgis yra 675 km ir suskirstytas į atkarpas 40 dienų, kerta šalį nuo šiaurės iki pietų, per kaimelius ir dykvietes. Taigi, pasirinkti galima kiekvienam pagal savo skonį.

Takas yra visiškai nežymėtas ir, bent jau mūsų pasirinkta atkarpa, vedė daugiausia bekele t.y. neretai nebūdavo net ir ožkų takelio. Taip kad žemėlapiai privalomi ir žemėlapiai, kuriuos galima rasti puslapyje, tiek pdf, tiek gps yra tikslūs bei patikimi.

Vandens mes nusprendėme neimti ir rasdavome jo žemėlapiuose pažymėtuose šaltiniuose bei šuliniuose. Na, išskyrus tą mažą nuotykį su išdžiūvusiu upeliu 🙂 ir dar tai, kad reiktų turėti savo virvę, ketinant naudotis šuliniais. Upės vandenį virindavome arbatai bei maistui, šaltinių vandenį gėrėm kaip yra. Turėjom vandens dezinfekavimo tablečių, bet nepanaudojom. Visų pilvai liko sveiki.

Jokios specialios įrangos anei įgūdžių nereikia, tik patogių batų.

Šunys užknisa. Žmonės rašo, kad sutemus prie beduinų stovyklaviečių geriau nesiartinti. Dėl šunų. Bet gal ir dėl beduinų. Žmonės jie malonūs, tačiau gyvulius savo saugo.

Pasiimkit maisto. Rimtai, maistas yra labai geras dalykas 🙂