Kai ūbauja ledas ir pelėdos

Prieš porą metų ledo dainas teko išgirsti atsitiktinai, šaltą pavasario naktį likus nakvoti prie ežero. Tai buvo nepaprasta – visą naktį susirietus miegmaišyje, keliais prie dantų, o delnais apglėbus pėdas, šalčiui neleidžiant užmigti, klausytis nežemiško grožio garsų.

Tad šiemet klausytis bundančių ežerų išvažiavom tyčia, kai dienomis saulė jau šildo, o naktimis šaltis ledą kutena ir verčia krūpčioti nuo tokių temperatūrų skirtumų.

Kadangi jau galima važiuoti į žiedines savivaldybes, tai mes, turėdami fetišą sienoms, nulėkėm penktadienio vakarą iki rajono ribos, prie Asvejos ežero. Tik išlipus iš mašinos suklykė pelėda ir iškart leido pasijusti kaip namie. Priminė visas rudenines nakvynes miškuose, kai naminės pelėdos klyksmai maišėsi su išlekiančių gervių bei rujojančių elnių baubimais.

Ciklopas prie laužo

Laužas pamažu įsikūrė, bet tada kilo tooooks vėjas nuo ežero, kad valandėlės klausimas tebuvo kai mūsų malkų atsargos supleškėjo. Supratę, kad mėsytės šįvakar neišsikepsim, o vėjas nežada nurimti, lindom palapinėn ir, atsigėrę arbatos iš termoso, taisėmės nakvynės.

Na, šitame gyvenime poliarininkė iš manęs jau nebeišeis. Nepaisant neblogo kilimėlio, neblogo miegmaišio ir pūkinės striukės (gerai, nebenaujos, tad gal kiek praradusios funkcionalumą), man buvo šalta. Lygiai tiek šalta, kad išlaikytų sąmonę tarp būdravimo ir sapno. O ledas cypė, ūbavo, pokšėjo bei karts nuo karto triokšteldavo, atskilus kokiam gabalui ir tik pelėda, garsiai sudejuodama, drįsdavo įsiterpti. Taip, plūduriuodama savo efemeriškoje būsenoje tarp sapno ir gyvenimo, klausiausi pavasario misterijos. Danguje, vėjo nublizgintos, švytėjo ledinės žvaigždės ir, dar matomas mūsų skliaute, Orionas puikavosi savo diržu.

Asvejos ežeras

Eilinį kartą ryte įsitikinau kokiam burbule kiekvienas iš mūsų gyvena. “Ne sezonas”, poilsiavietės prie ežerų būna tuščios tokiu metu. Kurgi ne! Ledo žvejybai dabar paskutinės sezono dienos ir tikriausiai nerasi Lietuvoje ežero ar ežeriuko, net ir atkampesnėje vietelėje, ant kurio netupėtų bent pustuzinis žvejų. Taigi mes miegojom, o jie važiavo, ėjo, tempė įrangą ant ledo. Mes virėm sriubą ryte, o jie gręžė ledą, merkė meškeres. Mes pavalgėm ir leidomės rajono savivaldybės riba palei Žeimeną, šturmuoti trijų kabančių tiltų.

Baltelio ežeras

Iki Žeimenos traukėm per miškus, iš kurių žiema dar nepasitraukė. Sniegas sukietėjo, vietomis suledėjo, apsitraukė pluta, ir ėjimo nė kiek nepalengvino. O kai reikėjo kirsti Baltelio ežerą ledu ir tas būbtelėjimas sklido iš po kojų – tikrai, jausmas toks įdomus ir autentiškas. Ir ne, aš nekalbu apie tą žvejojantį dėdę, kuriam čia įprastas reikalas.

ažutakio tiltas
Ažutakio tiltas
Ažutakio tiltas
Ažutakio tiltas

Pirmasis, Ažutakio tiltas, neabejotinai laimi auksą. Jame ne tik lentos sulūžusios, bet ir išilginiai rąstukai po apačia. Bet mes tikėjome trosais!

Sapiegiškių tiltas
Sapiegiškių tiltas
Sapiegiškių tiltas

Antrasis, Sapiegiškių tiltas – lygus kaip ledas, nori – lakstyk pirmyn atgal. Nu, mes taip ir padarėm 🙂

Pailgio tiltas
Pailgio tiltas
Pailgio tiltas
Pailgio tiltas

Pailgio tiltas buvo saikingai aplūžęs, tačiau šviesus, smėlėtas Žeimenos dugnas aiškiai inspiravo Andrių lipti per turėklus maudytis.

Trečiuoju tiltu grįžę į mums reikalingą upės pusę, slysčiodami kaip pingvinai, patraukėme mašinos link. Skambantys ežerai, 14 su puse slidžių kilometrų ir jaučiuosi pasveikinus pavasarį su jo lediniais vėjais, ledo dainomis ir apledėjusiais keliais. Saule, jau sugrįžk! 🙂

P.s. šiuos tiltukus radau Pamatyk Lietuvoje.