Netiesa. Yra pasaulyje daugybė freakų, kuriems patinka tamsios paslaptys, karo istorija, požemiai ir griuvėsiai. Todėl net 40 m po žeme ant sienos radom užrašą: „Nešiukšlink. Laikyk savo namus švarius“.
Šį objektą užsimanėme aplankyti po to, kai Lenkijoje organizavome orientacinį žaidimą, kuriame buvo daug II Pasaulinio karo objektų. MRU – požeminis Hitlerio geležinkelis viliojo tuo, jog tik maža jo dalis yra „sukultūrinta“, kur vedžiojamos ekskursijos, o didžioji dalis tunelių, fortų yra apleisti ir „prašosi“ ištyrinėjami. MRU istoriją puikiai išdėstė Pamiršta.lt, visiems rekomenduoju pasiskaityti, o mes tai tokie nūdienos barbarai – jei galima kažkur įlįsti ir paklysti – tai čia mums:) MRU skirtingomis aplinkybėmis aplankėme du kartus.
2017 m. Ruduo
Turim draugus, kurie mėgsta ekstravagantiškai švęsti savo gimtadienius. Taigi, artėjant Vėlinėms, pasiruošę bet kokiems nuotykiams, artinamės prie šitos žiurkių landos. Esam pasiskaitę ir didingų aprašymų, kokie pavojai bei kliūtys mūsų laukia, aišku, prasifiltravom, kad čia daugiausia kliedesiai, keliantys kažkieno tai ego. O mes turim planą, paprastą, iš Vikipedijos.
Dar turim baterijų prožektoriams bei butelį romo. O vat botus kažkodėl turi tik Darius. Kai krypuodami kaip ančiukai praropojam drenažo tuneliuką (nežinau kiek ten metrų, bet geliančioms kojoms atrodė, kad daug šimtų), atsidūrėme prieš gerokai užtvindytą tunelį. Truputį sutrikom taip greit susidūrę su pirmąja kliūtimi. Tačiau Darius, kuris, kaip minėta, turi botus, išeina į žvalgybą. Netrukus grįžta ir praneša, kad greitai pereisim į sausą tunelį, tad nusiauname ir brendame.
Koks paprastas mūsų planas toks ir Planas – einame pagrindiniu tuneliu, tada sukame į kiekvieną išsišakojimą, užlipame kiekvienais laiptais į fortus, bei žemės paviršiun iškylančius storo metalo bokštelius. Taip beklajodami aptinkame viename bokštelyje metalo grotose išpjautą angą, pro kurią galima išlįsti į pasaulį, taigi nebegrįšime siaurąja šachta. Kitame tunelyje randame jaukią užuoglaudą su smėliuku nakvynei. Išsiverdame vakarienę ant primuso ir galiausiai atsitrenkiame į vartus.
Išvis jau privaikščiojom apie 30 km, tai ramia sąžine tiesiam kilimėlius bei miegmaišius ant smėliuko, prasukam romo butelį ir miegam kaip kūdikiai, karts nuo karto klyktelint šikšnosparniams.
Širdies skausmas
Tai šikšnosparniai. Rašoma, kad čia žiemoja 12 rūšių šikšnosparniai, 35000 individų. Rudenį jų kabojo kekėmis ant sienos, kai kurie lakiojo tuneliais pirmyn atgal. Mašalėlių irgi buvo vienas kitas, tai raminausi, kad viskas jiems gerai. Dar neįmigę, dar ne žiema. Ir maisto jiems dar yra.
Kai šiemet apsilankėme čia vasarą, tai žinoma, kad šikšnosparnių nebuvo, nėr jiems čia ko. Tik vienas kitas suvėdavo sparnais palei ausį. Bet užsukus į prie pagrindinio įvažiavimo (buvusio) vedantį tunelį – vaizdelis buvo kaip iš makabriško filmo. Ant šlapių, vandeniu apsemtų grindų voliojosi dešimtys išpampusių šikšnosparnių kūnelių. Aš net neįsivaizduoju nuo ko jie krito. Nežinau jų ligų, bėdų ir kitų pavojų, kuriuos patiria maži sutvėrimai. Tik žinau, kad pabudinti iš žiemos miego, jie nebeįstengia užmigti vėl, nebegali susirasti maisto ir nugaišta. Ir bijau, kad mūsų, didelių sutvėrimų pramogos tampa gyvybės ar mirties klausimu kitiems:(
2021 m. Vasara
Kas atsitinka, kai po kiek laiko grįžti į lankytą vietą? Ai, taigi viską jau žinai kaip ten kas. Pavyzdžiui, „žinai“, kad tuneliai yra sausi, tik reikia prabristi pirmą, patvinusį. „Žinai“, kad ten pastovi, gan šilta temperatūra (koks skirtumas, kad aną kartą ėjome vėlyvą rudenį ir po flisais turėjome termo marškinius), „žinai“ nakvynės vietas ir alternatyvius išlindimus. Užtat Dukrai, kuri turėjo smarkiai nutrintą koją, patvirtinau, kad bus ok eiti su minkštais sportbatukais užuot kankinusis su kietais žygio batais:)
Į šachtą žengėme vakarop, po visos dienos kelionės automobiliu. Šįkart neturėjome tikslo viską naršyti, ketinome tik pasivaikščioti kiek po kai kurias atšakas, susirasti išlindimą, pasiekti grotas, pernakvoti ir ryte, po pusryčių, keliauti toliau. Išlindus iš drenažo nustebome, nes pirmas tunelis buvo sausut sausutėlis. O, puiku, tai net bristi nereiks. Bet…chm..kiti tuneliai buvo daug drėgnesni nei prisiminėm…arba nekažką su mūsų atmintimi:D kai kur net labai šlapia, ir Dukters sportbatukai netrukus jau kiaurai permirkę.
Tikriname kelis stambesnius išsišakojimus, iš pradžių smalsiai apžiūrinėjame patalpas, išlikusią įrangą. Neturiu aš didelės meilės karinei įrangai, bet čia tikrai kažkoks labai kietas daikčiukas, su kokiais ten dantračiais ir viską.
Pradeda kelti nerimą, kad nei vienas fortas į kurį iškylame, neturi išlindimo į paviršių. Poroje matome neseniai užmūrytus išėjimus iš laiptinės. Pasiekiame grotas ir Dukra ima skųstis suledėjusiomis kojomis. Šlapi sportbačiai trina be gailesčio. Apsisukame atgal ir tikriname dar vieną šoninę atšaką. Laikrodis šnibžda, kad jau 23 valanda, o mes nuo 6 kelyje. Reikia apsispręsti, nes gali būti, kad išėjimas yra viename iš nepatikrintų tunelių, arba, gali būti, kad šiuo metu jie visi užtaisyti ir neprieinami, arba, gali būti, kad mes nebeturim jėgų nei laiko tam sužinoti ir mums reikia grįžti prie drenažo tunelio.
Andrius ir Sūnus išeina žvalgybon į dar vieną stambesnę atšaką, o mes su Dukra sėdim ir plepam. Šaltis jau gerai ima riesti į ragą. Žvalgybininkai grįžta neradę išlindimo ir dabar mes nejuokais sprintuojame, kad apšiltume bei rastume tinkamą vietą nakvynei. Vienoje vietoje pagrindinis tunelis smarkiai užpiltas smėliu, tad stojame ir klojame kilimėlius. Sulindus į miegmaišius pasidaro šilta ir suima miegas. Ak, kaip trumpai tai truko! Švelniai tuneliu traukiantis skersvėjis greitai ištraukė šilumą ir kiekvienam atnešė po asmeninį, naktinį pragarą.
Rytas, žinia, neišaušta, bet jau kokią šeštą nusprendžiame kad gana kentėti, pakuojamės šmutkes ir bėgte link drenažo. Lįsti juo atgal, regis, dar sunkiau, bet po kiek laiko ima matytis šviesa tunelio gale. Ir žengiant iš drenažo šachtos į pasaulį – net kvapą užgniaužia nuo drėgnos kaitros. Sveika, saule:)
Kai po kelių valandų, nusiprausę ir persirengę, klajojom tarp Ardšpacho uolų, tunelių tamsa ir šaltis atrodė kaip sapnas. O kai kopėm kopėtėlėm Slovakų Rojuje ar lipom Bystra Lavka perėją – išvis buvo sunku suvokti, kad tai ta pati kelionė.
Ai, šita:) kalnuose šaltis lengviau pakeliamas:)