Ne, Covid-19 neturėjo įtakos mūsų vasaros planams. Dar žiemą kažkur pamatyta nuotrauka įkvėpė norą pagooglinti ir pasidomėti gana ekstremaliai atrodančiu taku Orla Perc Lenkijos Tatruose. Tada pradėjo dėliotis vasaros kelionės vizija – praeiti šį maršrutą kalnuose, paboulderinti Bor’e, įlįsti į kokius požemius ir dar palaipioti ant uolų viename iš daugelio Lenkijos crag’ų. O pavasarį, kai ėmė tvenktis debesys virš visų keliautojų galvų, kai nuplaukė mūsų laipiojimo kelionė į dieviškąją Kalymnos salą, kai pokšėdamos užsivėrinėjo valstybių sienos, mes tyliai kiūtojom ir galvojom – o va, gal ims mums ir pasiseks. Nei lėktuvų bilietų, nei nakvynės užsakymų – atidarys Lenkija sienas ir dumsim sau. Taip ir nutiko.
Istorija
Šio tako idėja kilo lenkų poetui(!) Franciszek Nowicki. Darbai prasidėjo 1903 m, o 1906 m jau buvo baigti (ir tada Orla Perc buvo ilgesnis, tęsėsi iki Woloszyne). Bet jau nuo 1932 m takas yra toks kaip dabar. Jo idėja buvo suteikti galimybę ne alpinistams pereiti įspūdingą kalnų keterų atkarpą. Tad buvo įrengtos grandinės, pakopėlės, kopėčios – panašiai kaip via ferratoj, tik be apsaugų. Kita vertus, šis takas pirmiausia buvo skirtas patyrusiems vietiniams vaikščiotojams, gerai pažįstantiems Tatrus. Pradžioje tai ir buvo vietinis iššūkis, praeiti Orla Perc buvo pasiekimas, kuriuo galėjai didžiuotis. Laikui bėgant maršrutas išpopuliarėjo ir dabar, sakyčiau taip pat ne be pasididžiavimo, skelbiama, kad per visą istoriją šiame take žuvo apie 140 žmonių. 2006 m dėl šios priežasties buvo pasiūlyta taką perdaryti į via ferratą, bet pasiūlymas atmestas, nes takas turi savo istorinę vertę. Vienintelis padarytas saugiklis – nuo 2007 m Orla Perc atkarpa nuo Zawrat perėjos iki Kozy viršaus padaryta vienos krypties. Mat daugiausia incidentų įvykdavo žmonėms bandant prasilenkti. Taigi, ir šiandien einant Orla Perc gali pajusti pasiutusią XX a. pradžios dvasią 🙂
Kiekvienas turi savo planą
Norint praeiti Orla Perc per dieną tobuliausia būtų išvakarėse ateiti į kalnų namelį Piec Stawow arba Murowaniec, ten pernakvoti, o ryte anksti startavus pereiti taką ir nusileisti iki mašinos. Taip būtų tobulame pasaulyje, o realiame – nakvynę tektų užsisakyti bent prieš pusę metų (porąkart mėginau prieš mėnesį – viskas užimta). Keliuose bloguose paskaičiau, kad Piec Stawow namelis yra įsipareigojęs suteikti avarinę nakvynę, tad daug žmonių taip ir daro – ateina vakare ir gauna nakvynę ant suolo, palangės ar bet kur, kur tik atsiranda vietos.
Bet net jei ir gautum vietą namelyje užsisakęs prieš pusmetį ar mėnesį, tai ne visada gelbsti, nes yra dar oro faktorius. Jei tą dieną lis – Orla Perc taps tokia….na, neprieinama. Tačiau pasistatyti mašiną aikštelėje, ateiti ramiai vakare iki namelio ir pasiprašyti „avarinės“ nakvynės kažkaip dar trūksta įžūlumo. Ar patirties 🙂
Tai lieka vienintelis variantas: startuojame labai anksti iš Palenica Bialczanska, pasiimam miegmaišius, jei kažkaip nebaigsim ir teks naudotis „avarine“ nakvyne, o šiaip, bandom praeiti per dieną. Įvairios programos rodo 15 val gryno judėjimo…daug.
Andrius, su savo bėgiko mentalitetu, sako, praeisim per dieną.
Aš sakau, imam miegmaišius dėl viso pikto.
Andrius tyli, bet iš akių matau, kad laikosi savo.
Joris tyli dėl diplomatinių sumetimų.
Pradžia
Prognozės rodo gerą orą, tad nusistatom žadintuvą 3.30 ir einame anksti miegoti.Ryte krapštomės, važiuojam į P. Bialczanska, nusiperkam bilietukus į Tatrų nac. parką (dirba, 4 ryto jau dirba!) ir imame kilti. Gal po 10 min Andrius apsižiūri, kad neturi mašinos rakto. Bėga atgal, mes pamažėle kylam. Gera iš to išėjo tai, kad mašiną perstatė gabalą arčiau, o grįžtant tai buvo neįkainojamos vertės! Per mišką, pro A. Mickevičiaus krioklius, aukštyn ir aukštyn. Dėl šitos maršrutų dalies visada galima ginčytis – taip, gražu ir nuostabu, bet vis tiek, tai varginantis bei nuobodus pūškavimas iki maršruto pradžios, kur jau visi įdomumai prasideda.
Pro paparčius, miškus išsimušame į atvirą erdvę. 
7.15 pasiekiame PTTK w Dolinie Piecu Stawow ir bam, pusryčiai tik nuo 8. gaila gaišti laiką, bet jei dabar suvalgysim savo dešrytes, tai paskui nebus ko. Nusprendžiam laukti. Šlapi nuo prakaito rūbai atvėsta, šalta. Susivelkam visus savo „avarinius“ rūbus. Joris, melancholiškai pasirėmęs galvą ranka, praneša:
-Manau, kad mano fizinė forma prasta…
Ką čia bepridursi?
Aštuntą susidaro didžiulė eilė. Matyti, kad namelis įpratęs aptarnauti gausius srautus – gaunam tokią skraidančią lėkštutę, kai mūsų užsakymas paruoštas – ji ima burgzti ir mirksėti švieselėmis. Suvalgom tokį jau labai basic maistą – kepti kiaušiniai be druskos, gabalas varškės, sūris, dešra, duona. Jaunėlis atkunta ir jo fizinė forma nuostabiai susitvarko.
Šviečiant saulei patraukiam per slėnį, pro visus penkis ežerus, tolyn, iki kur takelis ima kilti į viršų, link Zawrat perėjos.Sugaišome šiek tiek laiko pusryčiams, žmonių gerokai padaugėjo, bet nuotaika ir energijos lygis – puikiausi. Kylant į perėją mus aplenkia keli žvalūs, nedūstantys haikeriai.
Čia prasideda raudonai žymėtas Orla Perc takas. 
Iškylame aukštai virš slėnio. 
Nuo perėjos žemyn gražiai matosi visi penki ežerai, o į šoną – keteros, kuriomis ir veda mūsų takas. Susivarstome batus, užsidedam šalmus (kai paskui buvo žioplių, kurie besiropšdami pameta pvz. vandens butelį, tai labai džiaugiesi turėdamas šalmą) ir leidžiamės raudonai pažymėtu taku.Ši atkarpa nuo Zawrat perėjos iki Kozi viršūnės yra vienos krypties judėjimo ir laikoma sudėtingiausia (bet mes šito nesupratom, visas maršrutas mums pasirodė pakankamai tolygaus sudėtingumo)
Sudėtingesnėse vietose susidaro kamščiai. 
Netrukus žvalieji haikeriai ima vargti. Nors Orla Perc tikrai nėra sunkiai įveikiamų, sudėtingų lipimo prasme vietų, vis dėlto kažkokį suoprotį apie laipiojimą reikėtų turėti. Nes jeigu užuot lipęs kojomis prisitraukinėsi rankomis ant grandinių taip, lyg liptum į virvę – po valandos rankos ims drebėti. O tokio judėjimo dar bus 6-8 valandos. Netrukus imam lenkti žvaliuosius haikerius, o kai nusileidimo metu jie pradeda pametinėti daiktus, tai net ir labai skubinamės, jaučiam pavojų gyvybei.
12 val pasiekiame Kozi viršūnę. Pagal laiką viskas puikiai klostosi, žmonių nėra per daug, oras puikus – taigi, vienintelė kliūtis nuo šiol gali būti tik mūsų pačių jėgų stoka. Iš Kozi viršūnės yra vienintelis galimas nusileidimas į mūsų slėnį, nes kitas bus jau tik maršruto gale. Dar pora nusileidimų būtų galimi į kitą slėnį, bet mums jie nepadės. Užkandam ir nusprendžiam, kad dabar, vidury dienos, nusileidinėti būtų kvaila. Grynas nusivylimas. Cukrus iš saldumynų mūsų kraujyje reikalauja judėti toliau!
Grįžti nebegalima
Iškeliaujame. Grandinėmis naudojamės nebent traversuodami ar nusileisdami per slabą. Kitais atvejais saugiau ir labiau tausoja rankas remtis į akmenis – tada išsistūminėji užuot prisitraukinėjęs. Na ką ir sakyti, kitoje Europos šalyje tai būtų normali via ferrata su saugos trosu į kurį galėtum segtis savisaugas. Dabar ta pati ferrata, tik be saugų. Kai mūsų kalnų grandinė padaro posūkį – už nugarų atsiveria visa praeito kelio atkarpa. Dabar išvystame sraigtasparnį. Man prireikia kiek laiko suvokti ką jis daro – ieško. Kybo virš mūsų jau įveiktų šlaitų ir šukuoja. Netrukus randa, nes išleidžia lyną su gelbėtoju. Gelbėtojas atsisega (dabar jau įžiūriu, kad ant šlaito yra dar vienas ar du žmonės), o sraigtasparnis nuskrenda, apsuka ratuką ir grįžta. Išleidžia lyną vėl. O tada užeina tirštas debesis, tik girdime, kad sraigtasparnis nuskrenda ir nebegrįžta. Belieka tikėtis, kad sėkmingai.
Nuo Kozi viršūnės kelias darosi atviresnis ir plačiau matosi. Bet visą laiką tenka tai kilti, tai vėl leistis. Uždususi pakilimo metu praleidžiu į priekį kažkokį vyrą.
-Eik pirmas, – sakau.
Jis stabteli, sunkiai atsidūsta.
-Suprantu, kodėl taip darai.
Ir stenėdamas ropščiasi aukštyn.
Neatrodo paprasčiau.
Dar ir sniego aptikome. 
Sunkumai nesibaigia, o žemyn nepabėgsi 🙂 
Dabar eina visa eilė Granatų viršūnių – Zadny, Posredni, Skrajny ir po jų jau pradedam tikėtis, kad na va va – šitas iškilimas jau ir bus paskutinis. Bet ne – takas ritasi aukštyn žemyn, kojos ima mausti ir skausti, kol galiausiai – opa! stovi ženklas, būriuojasi žmonės, užkopę į Kryzne perėją, o mums tai reiškia maršruto pabaigą. Jausmo nėra jokio, nes dar labai ilgas nusileidimas prie mašinos. Nuo Kryzne kelias traversuoja atgal kalno šlaitu beveik iki Kozi, ten pasiekia ežerus, ir tada, vėl pakeitęs kryptį, jau veda į P. Bialcianska.
Nusileidimas ir skaičiukai
Ką pasakyti apie nusileidimą? Buvo skirtingai. Bėgiko mentalitetą turintis Andrius ir po pusryčių fizinę formą ūmai atgavęs Joris tiesiog ėjo. Aš irgi tiesiog ėjau, bet jausmas buvo kitas 😀 Andrius prisipažino bijojęs jog treptelsiu kojele ir pareikalausiu likti nakvoti namelyje. Aš prisipažinsiu apgalvojau tokią galimybę, bet mintis, kad kitą dieną, skaudančiais ir sustingusiais raumenimis reiks įveikti dar tris valandas intensyvaus nusileidimo, buvo nepakeliama. Todėl tiesiog visi ėjom ir parėjom iki mašinos. Po to savaitę laiko ant tualeto sėsdavausi prisilaikydama rankomis sienos 😀
Detalės: 15 val nuo mašinos iki mašinos, sukilimas 2146 m, nusileidimas 2146 m, 26.3 km ir aukščiausias taškas – Kozi Wierch, 2291 m.
Puiku, Rasele!!!!!
Ačiū 🙂
..ir kodėl čia man sukilo prisiminimai apie lipimą ir NUSILEIDIMĄ nuo Piz Bernina?? Ačiū už aprašymą – labai smagiai susiskaitė!
Yra TO jausmo 😀 ir kodėl tie nusileidimai kartais būna tokie žudantys 😀
„skaniai“ susiskaitė:)
Pingback: Uolų laipiojimas ir urvai Olsztyne » Taip jau gavos
Comments are closed.