Mes galim eiti, lipti, peršokti, pratipenti, nušliaužti, palįsti, bet galiausiai ateina vakaras. Paukščiai turi lizdus, lapė – savo olą, o pavargusiam žmogui reikia sausos žemės lopinėlio miegmaišiui pasitiesti.
Planas buvo ir planas buvo geras. Penktadienį vakare išvažiuojam, pernakvojam prie Nemuno, anksti ryte klausom paukščių Žuvinte, vėliau su draugais paklajojam Buktos girioje ir grįžtam murzini namo. Bet nutiko gyvenimas ir išvažiavom tik šeštadienį ryte.
Tai nieko – pradėsim nuo Buktos, tada paukščiai, o pernakvoti visada rasime kur.
Buktos giria
Susitikom draugus ir leidomės į karališkąją girią, kurią dar Žygimantas Augustas padovanojo savo ištikimam tarnautojui Lukui Volfui už rūpestingai prižiūrimą karališkąją sveikatą. Vėliau ten slapstėsi sukilėliai, o 1945 m. įvyko Palių mūšis, kur susitiko Lietuvos partizanai su NKVD pulkais, ginkluotais artilerija, ir daug tų NKVD’ istų galvas į purvą padėjo.
Dabar Buktos giria didžiuojasi skroblynais, retais, čia perinčiais, paukščiais ir visokiais labai gerais bei nedažnai aptinkamais augalais. Mes tų augalų taip iš akies nepažįstam, bet džiaugėmės visais paprastais, iš Dievo malonės pavasarį žydinčiais kvietkeliais – žibutėm, blužnutėm, plautėmis bei plukėmis ir, o kokiais kiekiais, žalčialunkiais! Tokie alyviniai, taip svaigiai kvepiantys ir tokie galingi, kad išnuodytum visus tris NKVD pulkus, net nemirkteltum.
Gyvūnai, aišku, nuo mūsų traškančių po mišką, išsislapstė, bet pėdsakai liko! Pirmuosius mūsų kompetetinga komisija, pasisėmus išminties iš internetų, nustatė kaip barsuko (galit komentuoti ir ginčytis). Tuo tarpu antrieji – neabejotinai pterodaktilio, čia jau ir ginčytis nėra dėl ko!
O tada netikėtai, šalimais, tarp medžių praskrido gervė. Mes stovėjom užgniaužę kvapą ir toje tyloje sausai trakštelėjo eglės šaka, užkliudyta gervės sparno.
Nežinau kaip atrodo šitos vietos vasarą (nepraeinamos? apžėlusios? valdomos erkių ir uodų?), bet dabar tai buvo vienas didelis vandens atrakcionų parkas. Mes daug kartų atlikome tokius veiksmus:
Liuoksėjom kaip kiškiukai po girią nei trumpai nei ilgai, kokias penkias valandas, gal kiek pavargom, galbūt sušlapom ir jau tikrai ėmė lietus krapenti, tai grįžom prie mašinų.
Žuvintas
Simne mūsų keliai išsiskyrė – vienai draugei migrena apkartino gyvenimą, tad teko skubėti namo, kur vaistai ir pagalba, o mes likom trise, laukti kol vakarop paukščiai ims rinktis į Žuvinto ežerą. Tupėjom po stogeliu, krapnojant nesmarkiam lietučiui ir valgėm vietinį fast food’ą – gruzdintus koldūnus. Apie 18 val nuvažiavom prie ežero.
Aš buvau rimtai pasiruošus – dar prieš savaitę parsisiunčiau audioknygą su Lietuvos paukščių balsais ir mūsų namuose kiekvieną laisvą akimirką švilpavo, ūbavo, ciepsėjo, kliegė ir čirškė virtualūs giesmininkai. Baigėsi tuo, kad galvoje viskas susimaišė ir dabar apie bet kurio paukščio giesmelę galiu pasakyti – o, girdėta!
Artėjant Žuvinto link nusistebėjau – kiek daug žąsų žmonės čia augina! Ir prie vieno kiemo būrelis, ir prie kito pulkelis, ir… ne palauk, ir pievoje jau koks tūkstantėlis. Net keliose pievose sutūpę žolę pešioja šimtai baltakakčių žąsų.
Palei ežerą veda medinis takelis, kur švendruose aiškiai būbsi ne vienas didysis baublys – lyg seni diedai išbaigę savo alų pūstų tuščio butelio kaklelin ir taip viens su kitu susižinotų.
Visą vandens plotą vienareikšmiškai užvaldęs kirų gangas – suka ratus ir klykauja taip, kad iš tolo aidi. Kitų paukščių tą vakarą nelabai mes išgirdom – karts nuo karto sudejuoja gervė kažkur pakrašty, plūkauja antelės, o pakrantės žolėse dugną metodiškai tikrina gandras.
O nuėjus tilteliu iki galo, pačiam švendrų tankumyne girdėjosi toks keistas ukčiojimas ar kukčiojimas ir aš labai noriu tikėti, jog čia kukavo raudonpilvės kūmutės – retos rupūžės.
Mūsų kompanija vėl dalinasi – Marius grįžta į miestą, o mes tyrinėjamės, kur čia apsistojus nakčiai. Be rezervatinių pelkių ar šlapio Buktos miško aplink per daug kilometrų tik dirbami laukai ir gyvenvietės. Na bet aptinkame kelias poilsiavietes prie ežerų, bus gerai, užmigsim ir pabusim gervėms klykiant. Temsta.
Miegužio noriu, neišmanau kur gultis…
Pirmiausia važiuojame prie Dusios ežero, ten prie Metelių lankytojų centro pažymėta stovyklavietė. Nu ok, ji yra, Jokūbo kelio kriauklėmis paženklinta, beveik miške, bet iš vieno šono pastatai, kelios mašinos, tiltelis, apšviestas violetiniais žibintais…. Ne, purtom galvą abudu – ežeras didelis, rasime sau vietos. Važiuojam. Tvoros. Šlagbaumai. Privati teritorija. Ir tik vienas viešasis paplūdimys – smėlio lopas su persirengimo būdele, įspraustas tarp privačių teritorijų tvorų.
Gerai, supratom, važiuojam prie Metelio ežero, ten pažymėta stovyklavietė. Jau gerokai sutemo, šlapiuojančiose pievose drąsiai ganosi stirnos ir gervės. Metelio ežero stovyklavietė – miestelio paplūdimys, beveik sodybos kieme. Visa kita – užpelkėję krantai ir kelias šalia. Bambu. Miniu Skandinavijoje gerbiamą esminę žmogaus teisę – freedom to roam.
Gerai, sukandam dantis, grįžtam į Simną. Ten pati Žuvinto parko direkcija siūlo apsistoti Giluičio ežero kempinge. Atvažiuojam. Dabar jau visiškai galas. TAI yra mieste. Tiesiog mieste, ant ežero kranto. Pavėsinėse rūko vietiniai paaugliai. Sėdam į mašiną. Andrius slapta nusistato kursą į Vilnių, garsiai sako: važiuojam link Alytaus. O aš karštligiškai zoom’inu palydovinį vaizdą ieškodama miškų! Nes šitam Dainavos krašto pakrašty vieni laukai da užliejamos pievos.
Randu. Mažas ežeriukas miškelio guote, Ešerinis vadinasi (kaži kiek Lietuvoje yra Ešerinių ežerų?) Pro karklus bei drebules mūsų mašina prasibrauna link kranto. Išlipus padvelkia pekiniais gailiais, suklykia pelėda ir būbteli baublys. Taaaaip, čia mes nakvosim.
Rytas išaušta šiltas, lengva miglele apsisiautęs. Per valandą neskubėdama apeinu aplink visą, mus priglaudusį, ežeriuką, randu saujelę spanguolių, surenku maišą šiukšlių. Tada lėtai pusryčiaujam ir juokiamės, prisimindami desperatiškas nakvynės paieškas. Kiek nedaug žmogui reikia – truputis nuošalumo ir sausos žemės lopinėlis miegmaišiui pasitiesti.
