Rūdninkų giria – kiaurus metus

Geros girios girti nereikia – ji ir taip labai žinoma ir mėgstama. Kai šaltą, lietingą bei ūkanotą rudens šeštadienį apie pietus kažin kokiam Rūdninkų girios keliuke išvysti dvylika priparkuotų mašinų, tai nežinai ar čia džiaugtis, kad žmonės vietoj prekybos centrų važiuoja į mišką, ar gailėti miško, kuriam, deja, mūsų dėmesys į gera neišeina. Kaip sako mūsų draugai – gamtai mūsų nereikia, tai mums ji reikalinga. Tai belieka tyliai ir dėkingai keliauti miško takeliais, gerbti taisykles, sukurtas tam, kad apsaugotų tikruosius miško gyventojus ir išeinant susirinkti šiukšles. Savo ir dar tų draugų, kurių nepažįsti.

Rūdninkų istorija tikrai įvairi – kasyklos ir kalvės, kuriose buvo apdirbama pelkėse randama geležies rūda (pats girios bei miestelio pavadinimas iš čia), karališkosios medžioklės plotai (pro čia ir Barboros Radvilaitės palaikus Žygimantas Augustas lydėjo), 1863 m. sukilimo mūšiai ir paminklai visiems dalyviams – ir sukilėliams, ir caro armijos leitenantui. Partizanai čia slėpėsi sukilimo metu, kiti partizanai – Antrojo pasaulinio karo metu. O sovietmečiu įsteigė karinį aviacinį poligoną ir pliekė visokiomis bombomis – ir mokomosiomis betoninėmis, ir tikromis. Tad nūdienos vietiniai ne geležies rūdą kasa, o geležies laužą surinkinėja bei pridavinėja. Ir vaikšto pasakojimai apie dar nesprogusias bombas, kurios kaip spąstai (o gal kaip lobiai) slepiasi, laukia savo valandos.

Poligonas

Ir kaip čia dabar pasakyti – į gera, ar į bloga, bet žmogaus veikla sukūrė čia unikalią aplinką, kuri ne tik atrodo neįtikėtinai, bet ir įgalino daug retų rūšių apsigyventi atidengtose bei išdraskytose žemyninėse kopose. Bombų išmuštų duobių, kai kurios iš jų jau apaugusios pušelėmis ir viržiais, pilna poligono teritorijoje. Bet tooookią didelę tik vieną aptikome.

Žmogaus veikla ir toliau formuoja poligono pavidalą ir reljefą. Žiūrint nuo Kuliamo kalno matai ne tik viržynus, bet ir visomis kryptimis nusidriekiančias vėžes, čia besidraskančių visureigių, motociklų pėdsakus. Yra kas sako, kad ir gerai, nes apaugtų medžiais krūmais kopos ir nebebūtų tokio egzotiško vaizdo. Nežinau. Šiaip ar taip, nuo vasaros stovi draudžiamieji ženklai. Bet, akivaizdu, mažai jie stabdo, nes vėžės šviežios, o ir burzgimas buvo girdėti tolumoje. Gegužės mėnesį tai išvis kaip kokiam motodrome jauteisi – visąlaik urzgė ir kaukė. Aš ne gamtininkė, bet suprantu, kad pavasaris yra jauniklių metas, metas kai žmogus miške turėtų tyliai tyliai, kaip labai mandagus svečias.. Gal tegul verčiau jau apauga tos kopos.

Kernavas

Kai pirmąsyk, dar pirmojo karantino metu gegužę, išlipom pasistatę mašiną prie šaudyklos ir patraukėm link Kernavo ežero, prisipažinsiu, purkštavau – kas čia per giria, čia pušienos fabrikas kažkoks! Stovi jaunutės pušys kaip degtukai, šauna žvyrkelis pagal liniuotę, visiška nuobodybė (nuotrauka rudeninė, rūkas net iš pramoninių pušų kuria pasaką).

Tada priėjome Kernavo ežerą ir gaivios pavasarinės maudynės sušvelnino vidinį kritiką manyje. Kadangi Kernavas yra pelkinis ežeras, tai nėra malonu bristi į vandenį, kuris nepermatomas, pilnas nematomų šakų bei dumblo. Bet prie kranto buvo parankiai prišvartuotas plaustas ar medinė platforma, todėl panirti į vandenį buvo ėėėė lengva. Ta prasme suskaičiuoji iki trijų, tada garsiai cypi ir paneri:)

Sugrįžus lapkritį ežerą minkštai gaubė rūkas. Kito kranto apybraižas galėjai tik nuspėti, o plaustą aptikome ištrūkusį į laisvę, dreifuojantį vidury ežero.

Pavasarį Kernavo pelkė yra draudžiama žemė, nuo balandžio 1 iki rugsėjo 1 ten vaikščioti negalima. Tad pirmą sykį nuo ežero keliais žygiavome tiesiai į poligoną, tačiau rudenį grįžome. Pirmą kartą gyvenime rinkau spanguoles – rugsėjo pabaigoje jos buvo kietos, puikiai stovi šaldytuve net neužpiltos vandeniu, o kai pelkę perėjome lapkritį – uogos jau buvo suminkštėję, tamsios ir sprogstančios burnoje kaip bombikės, pripildančios ją legvai rūgščiu spanguolių vynu.

Šulnys

O va ten šalia kopos aš įsimylėjau:) Miškų ir pelkių ežeriukai visi yra gražūs, tiesiog visi. Bet Šulnio ežeras man yra vienintelis ir nieko čia nepadarysi. Toks jis yra saulei tekant rugpjūtį.

O toks – tai pačiai saulei leidžiantis.

Ir dar kitoks rudenį, nuo kito kranto.

Pavasarį durpės ežero krante buvo įmirkę bei šlapios, tad nakvojome aikštelėje šalimais. Paryčiais burbuliavo tetervinai.

Ir be jokio garso vaikščiojo kiti kaimynai.

Dėl šitų kaimynų, net maisto maišelį kabinome medyje. Nu kaip nuotykių romanuose visi daro.

Ir virėm arbatą iš beržų pumpurų, pušų spyglių bei stebuklingo Šulnio vandens. Spalvą suteikia durpingas vanduo. Aiškiai rodo, kad labai daug naudingų maisto medžiagų jame yra.

O rugpjūtį, kai krantas išdžiūvo, nakvojom prie pat ežero. Nestatėm palapinės, apsiėjom su šaltu maistu, klausėm varlių bei ančių. Ir visą naktį vasaros kaitroje garavo ir kvepėjo gailiai. Nežinau kaip ten kam su galvos skausmais, bet aš sakyčiau – aromaterapija.

Tundra

Techniškai tai vadinasi pelkinis pušynas, bet man atrodo, kad čia tikra tundra.

Šen bei ten telkšo ežeriukai, balos ir visur visur ruduoja nudžiūvę viržiai. Tada ir šovė į galvą mintis, kad čia bus mūsų “sakuros,” atvažiuosim rugpjūtį, kai jie visi žydės. Taip, tai YRA reginys.

Žiūrint į išmaniosios navigacijos išpieštus mūsų kelius žemėlapyje, aiškiai matyti, jog kaip kokie nykštukai pasisukiojome mažytėje Rūdninkų miško dalyje. Laukia dar Žygmantiškių, Visinčios, Šalčios draustiniai. Jeigu žiemą paspaustų šaltukas, tai Visinčios šlapynės taptų lengviau pereinamomis. O jei nepaspaus – daugiau nuotykių.

Svarbu, kad būtų kur sugrįžti. Kad burbuliuotų tetervinai, savo pėdsakus paliktų vilkai bei stirnos, žydėtų šilagėlės, o vėlyvo rudens parūgusios spanguolės taip lengvai apsuktų galvą. Taip čiut čiut:)