Šiaurės trauka

Tikslas buvo aiškus, nors ir nedetalizuotas – į šiaurę! Tai įmanomai tiesiausiu keliu, tarsi traukiami to magnetinio poliaus, per Latviją ir Estiją, keltu per Suomijos įlanką ir tolyn, tolyn E75 uoju, kol mūsų kelias logiškai pasibaigė atsirėmęs į Barenco jūrą.

Barenco jūra

Suomija nėra sensacinga. Nėra ugnies bei ledo dramos kaip Islandijoj, ar rūsčių, tamsaus granito uolų, krentančių į fjordų vandenis, kaip Norvegijoj. Bet tykus kraštovaizdis pamažu užburia savo apvalainomis, ledynų rankų nuglostytomis kalvomis, už posūkių atsiveriančiais ežerais, gausiai žydinčia, skraidančia, braidančia ir zyziančia gyvastimi. Visa tai dosniai gaubia nenusileidžianti šiaurės saulė. Ir ta šviesa, keistu kampu švytinti kiaurą parą, švelni šiluma, ištrynė ribas tarp dienų taip, jog visa kelionė dabar atrodo kaip nenutrūkstantis srautas. Kuris buvo drastiškai nutrauktas grįžus į Estiją, kai naktį statant palapinę nieko nesimatė. Naktį. Nesimatė. Tai bent.

Raganos trobelė

Mums patinka individualumas. Štai šis atrodo taip, o anas – visai kitaip. Truputį trikdo kitos rasės žmonės, būtent dėl to, kad visi atrodo panašūs ir sunkiau būna įžvelgti individualius bruožus. Ir kraštovaizdžiai – turi būti kažkiek išskirtiniai: skardis prie upės, vienišas medis laukuos, laukymė miško tankmėje. O koks jausmas apima, kai kelias valandas žygiuoji mišku ir aplink tave nieko daugiau kaip pušys, eglės bei mėlynojai? Ir į kurią pusę pažvelgsi – visur matai tą patį? Vos vos skiriasi medžių šakų ornamentas, bet svaiginančiai panašus. Tada darosi nuobodu. Baugu. Išsitrina ribos – laiko, erdvės, sunku orientuotis. Galiausiai pradedi kažką suprasti apie tą trečią brolį, kvailutį, kuris dieną naktį ėjo per gūdžią girią kol priėjo raganos trobelę. Nes kas gi dar gyventų tokiose nesibaigiančiose, klaidžiose tankmėse? Iš po kojų šlamsėdama pakyla jerubė su vaikais, virš galvos klykaudama suka ratus kuolinga, o tarp medžių kamienų pradedi regėti tamsius, atsargiai judančius pavidalus.

Tada magiškų galių įgyja daiktai ir akivaizdžiai suplanuoja maištą. Pirmiausia pradeda slapstytis. Mes ieškodavom: primuso, rankšluosčio, žiebtuvėlio, tualetinio popieriaus. Kai trijų dienų žygio pradžioje prapuolė tualetinis – ieškojom sukandę dantis, šnairuodami viens į kitą. Nes tikrai ne aš prašikau tą tualetinį, tikrai tai jis/ji pats/pati kažkur nukišo. Atsirado. Po primuso maišeliu, plokščiai prisispaudęs prie žemės, kad tik nieks nesugalvotų patikrinti. Tą patį vakarą prakiuro mūsų fancy silikoninis puodas. Būtų rimta bėda, bet dar turim antrą, mažiuką puodą arbatai. Tai sutalpinsim ir vakarienes ten pat. Antrąjį žygio vakarą lyjant lietui gal ne taip atidžiai surinkome palapinę. Ryte pokštelėjęs išlūžo vienas strypelis, o mes tik tyliai žvelgėm viens į kitą. Pleistras pataisė.

Švelnioji saulė taip pat ne be apgaulės. Štai ji išdavikiškai pajuokavo ir atvirame plokštikalnyje atidavė mus stichijoms. Aplinkui tyrų tyrai, nusagstyti pavieniais menkais beržiukais, apaugę mėlynių bei varnauogių krūmeliais. Juodapilviai, balta juosta nuo kaklo iki pat uodegos pasipuošę dirviniai sėjikai, bėga prieš mus palei taką, sustoja, palaukia vis susiklykčiodami gūdžiais balsais. Paskui nuskrenda šalin, o jų vieton stoja kita pora. Pluvialis apricaria yra lotyniškas jų pavadinimas, kur pluvialis nuo žodžio pluvia, lietus. Buvo tikima, kad jie susiburia prieš lietų. Niekaip negalėčiau pasiginčyti! Nesustodamas pila lietus, košia vėjas ir jokio prieglobsčio akipločiu nematyti. Galiausiai takas nusuka žemyn, link tarp kalvų tekančios upės ir, slysčiodami pažliugusiu šlaitu, nusileidžiame į stovyklavietę. Po stogu stovi šiukšlių konteineriai ir mes palaimingai įsikuriame: džiaustom varvančius rūbus, kaičiam primusą, galiausiai vakarieniaujame prisiglaudę prie konteinerių. Nauja tokia patirtis.

Dauguma jau pakeitę kailį rudu, vasariniu. Bet pasitaiko ir tokių, galbūt albinosų.

Elnių pilna visur. Jie kaip Gruzijoj karvės – neskubėdami eina keliu, kartais prigula, nesiblaško. Jeigu pristabdai mašiną šalia – tada nepatinka, nurisnoja šalin. Bet įspūdingiausią bandą sutinkame Kevo nacionaliniam parke. Vakare jie laksto po pelkę, žaidžia, vaikosi vieni kitus taip juokingai kriuksėdami ir niekuo neprimindami tų romių sutvėrimų, kėblinančių keliais. Ir ne, jie nėra laukiniai ta prasme, kad kiekvienas kam nors priklauso, ausyse žymekliai, gps siųstuvai antkakliuose.

Šiaurinė linėja

Miške tarp mėlynojų savo delikačius, filigraninius varpelius kelia šiaurinė linėja. Garsusis švedų gamtininkas, mokslinės organizmų sistematikos tėvas Karlas Linėjus, savo ekspedicijos po Laplandiją metu taip susižavėjo šiuo kukliu augalu, jog panoro jam suteikti savo vardą. Tačiau tame kuklesniame XVIII a dar nebuvo įprasta augalus vadinti savo vardais, tad Linėjaus garbei šią gėlę pavadino jo draugas, botanikas J. F. Gronovijus. O savo portretuose K. Linėjus mėgsta pozuoti su linėjos šakele rankoje ar švarko atlape.

Ir šitaip mes nebeatsekamą skaičių dienų klajojom po šiaurės tundras, maudėmės poliariniuose ežeruose, meškerę turėjom bet nežvejojom, alų midų gėrėm, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjom. O apie konkrečius maršrutus bei nacionalinius parkus – kitoj apžvalgoj.