Slovakijos Tatrai – perėja Bystra Lavka

Štai ir pasiekėme aukščiausią mūsų kelionės tašką – Tatrus. Pradėję 40 m po žeme, Hitlerio požeminiame geležinkelyje Regenwurmlager, pamažu, per uolas, per Rūdinius kalnus, atsibeldėme iki Štrbske Pleso. Orai, kurie buvo palankūs beveik dvi savaites galiausiai mus išdavė ir viskas, ką pavyko – tai vienas nuostabus pusdienis kalnuose. O naktį kilo audra, vėjas drebino net mūrines namo sienas, žaibai iškirto elektrą visam miestui ir ryte pliaupiantis lietus mus parplukdė į Lietuvą.

Vodopad Skok

Startuojame saikingai anksti, apie 8 ryto iš Štrbske Pleso. Jau girdėjome, kad Zakopanėje knibždėte knibžda turistų, kalnų takuose eilės, o Slovakijoj lyg tai geriau, bet nenorim laukti kol visi išsimiegos. Ir tikrai – pirmuosius žmones pamatysim tik prisiviję prie perėjos. Iš miestelio mišku pamažėle kylame Mlynickos slėniu.

Pirmiausia kelias veda mišku, kur karšta bei drėgna, vėliau išsimuša tarp žemesnių kalninių pušų. Šalia sučiurlena upelis, atitekantis nuo Skok krioklio.

Galiausiai po maždaug valandos kopimo priartėjame prie krioklio. Riaumoja iš tolo, krenta iš 25 m aukščio, vasarą būna labai gausus vandens, o žiemą, rašo, užšąla ir puikiai tinka ledo laipiojimui.

Tada, per kairę pusę, akmenimis ropščiamės virš krioklio. Yra pakabintos grandinės, bet esant sausiems akmenims – puikus sukibimas ir lengva lipti. Mūsų jaunieji, kurie kažką burbuliavo apie prastą fizinę formą po karantininės žiemos dabar nepavejami lekia priekyje. Anot Dukters – reikia, kad kančia truktų trumpai.

Bystra Lavka

Išlipame tarsi ant kitos pakopos, prieš mus – ežeras, kuris ir vadinasi ežeras virš Skoko:) O šalia ganosi būrelis kalnų ožkų – Tatrų gemzių.

Dabar kylant aukštyn prieiname dar porą ežerų ir prieš mus jau matyti perėja.

Pro siaurą plyšį realiai prasispraudi į kitą pusę, į Furkotsky slėnį. Vėjas čia košia nevaikiškai, todėl priešpiečius nukeliam kur nors žemiau.

Nusileidus iki ežero pradedame sutikti žmones, nes Vyšne Wahlenbergov ežeras, kaip ir Skok krioklys – savaime yra populiarūs tikslai pasivaikščioti. Radę užuovėją priešpiečiaujame, dar naiviai kuriame rytdienos planus, o audra tuo tarpu tvenkiasi virš mūsų galvų:)

Galiausiai lėtai ir užtikrintai leidžiamės Furkotsky slėniu tarp kalnapušių bei mėlynojų, po to tankiu mišku ir galiausiai šalia Štrbske Pleso ežero, prakaitui srūvant kaktomis (o striukės, gynusios nuo vėjo ant perėjos, jau supakuotos kuprinėse:) )

Skaičiai

Pagal programas ir rodykles – 8 val, 15,7 km, ir 1117m sukilimo bei nusileidimo. Realybėje užtrukome apie 6 val, nors ir neskubėjome. Taigi rekomenduočiau kaip labai gražų, ne per daug sudėtingą pusdienio maršrutą. Ankstyvas startas visada gerai (kad ir dėl to, jog mažiau karšta)!