Slovensky Raj – upės, kriokliai ir „stupačkos“

Išlindę iš požeminių Hitlerio geležinkelio tunelių, lietaus nubaidyti nuo uolų, važiuojame link Slovensky Raj nacionalinio parko, įsikūrusio Slovakijos Rūdiniuose kalnuose, į miestelį neištariamu Spišsky Štvrtok pavadinimu. Patogiai įsikūrę tyrinėjame galimus maršrutus, kurių čia pilna ir jie visi kažkaip susiję, kertasi bei kryžiuojasi, ir iš bet kur, takelių tinklu, gali patekti bet kur kitur.

Tomašovsky vyhliad

Atvažiuojame į Čingovą ir už tris eurus paliekame mašiną aikštelėje. Miško keliais, geltona trasa keliaujame aukšta ketera, kur tarp medžių vis šmėkščioja kėniais, eglėmis bei bukais apaugę kalnai ir galiausiai išeiname ant uolinės aikštelės su kvapą gniaužiančia apžvalga.

Blizga saulėje metalinės stotys – ant šios uolos yra daug laipiojimo trasų. Dabar žaliu, o po to mėlynu taku leidžiamės žemyn į Hornado tarpeklį ir prasideda smagumai, kuriais ir garsėja Slovensky Raj – pakopos ir pakopėlės, grandinės ir kopėtėlės – „stupački“. Jos net pavadinimus turi!:)

Prasiėję Hornado tarpekliu, per kabantį tiltą kertame upę ir sukame link stačiausios kelio atkarpos.

Klaštorska roklina

Žaliu, vienos krypties, takeliu tik 1 km, bet aukštyn ir aukštyn, šalia čiurlenant ir kriokliu krentant upeliui.

O išlipę aukštyn iki buvusio vienuolyno griuvėsių, randame ir Klaštorisko chatą, kur perkame ledinę Kofolą ir sudorojame savo priešpiečius. Čia jau bent trečia vieta, kur matome daugybę poilsio namelių. Kai kurie iš jų atrodo dar gyvi, bet didesnė dauguma akivaizdžiai apleisti, siekiantys, ko gero, dar sovietinės respublikos laikus. Ar anuomet čia būdavo darboviečių poilsiavietės, kelialapiais į kurias darbštūs arba paklusnūs tarnautojai būdavo apdovanojami?

Po pietų, mėlynu taku, palei Baltąją upę (Biely potok) grįžtame į Čingovą. Po bukais, čežėdamos sausais lapais davėsi miškinės pelės, kai kurios net papozavo.

Tako pabaigoje praėjome po Tomašovsky vyhliad uola ir galėjome paspoksoti į ją užvertę galvas.

14 km, 892 m į viršų bei apačion, geras, karštas pusdienis.

Dedinky

Antrą maršrutą rinkomės prie ežero. Kad nuliptume ir pūkšt! Prie ežero automobilio parkavimas jau kainuoja 5 eurus, o kai pakilę į kalną prieiname Zejmarska roklina, tai stovi kioskas ir reikia dar po porą eurų bilietukus pirkti. Na gerai. O tada ilgam stringame, nes stačioje atkarpoje, ant kopėtėlių labai lėtai stumiasi aukštyn gausi kompanija su vaikais, kroksais bei aukščio baime. Bet užlipa visi, sveiki ir patenkinti nugalėję savo vidinius drakonus (kas baimę, o kas – nekantrumą). Tada jau iškylame ant Geravy lygumos ir žaliuoju taku leidžiamės atgal, į Dedinky, kur tuoj tuoj panirsim į Palcmanska Maša vandenis. Tai yra didžiausias vandens rezervuaras Slovakų Rojuje, kur sakoma labai šaltas vanduo. Tik ne šią vasarą!

Taigi, Slovensky Raj….rojus čia dėl to, jog drėgnoje, saugomoje atmosferoje klesti, auga ir gyvuoja daugybė rūšių (net meškų čia gali sutikti). Klajodamas medžiais apaugusiais šlaitais, giliais tarpekliais, šalia šniokščiančių krioklių, akimirkomis gali pasijusti kaip pasakoje. Paskui turistų pulkai tave mikliai grąžina į realybę. Verta rinktis ilgesnius, ne tokius patogius maršrutus – jie bus tuštesni. Urvai, via ferrata HZS Kysel – apmokestinami atskirai ir mes jų nebeišbandėme. Maršrutams planuotis čia, kaip ir kitur Slovakijoje ar Lenkijoje – labai pravartu programėlė Mapa Turystyczna. Praleisti galima savaitę – trasų ilgis yra apie 300 km, tačiau ir vieną dieną pasivaikščiojęs jau turi susidaręs įspūdį apie unikalią šios vietovės atmosferą.

O mums jau laikas palikti miškų prieglobstį ir kilti aukštyn – Aukštieji Tatrai dienotvarkėje next.