Esama tokių keistuolių, tokių nišinių turistų, kurie lanko visokias senas ir apleistas vietas. Ta prasme, senovinės pilys bei bažnyčios irgi yra senos ir (kartais) apleistos (gyventojų) vietos, bet čia ne tai. Čia kalba eina apie griuvėsius, apleistas gamyklas, tunelius, bunkerius ir kitus kitokius objektus, kurių lankymas dažnai nelegalus, o kartais ir rizikingas, dėl jų byrančios būklės ar saugomos vietovės statuso. Taip, į šią sritį papuola kelionės į Černobylį, pasivaikščiojimai lietaus kolektoriuose bei dalis Geocach lobių. Yra net visokių apibrėžimų, pvz. tamsusis turizmas (dark tourism) – kelionės po vietoves istoriškai susijusias su mirtimi bei tragedijomis. Arba miesto tyrinėjimas (urban exploration), kai nelegaliai lankomi visokie apleisti pastatai, tuneliai, gamybinės, techninės patalpos. Tokia veikla daugiau ar mažiau prasilenkia su įstatymu, nes lendama į draudžiamas, privačias ar saugomas teritorijas. Kita vertus, šitos rūšies „tyrėjai“ paprastai neužsiima vagystėmis nei niokojimu.
Pastaruoju metu toks turizmas po truputį ateina į madą ir imamas komercializuoti. Tai ir jau minėtos ekskursijos po Černobylį, ir bilietukai į Hitlerio Lenkijoje pristatytus bunkerius (yra net nardymo ekskursija po užtvindytus tunelius!), ir daug panašių. Bet, aišku, tikram tyrėjui patinka tas nelegalumo bei nuotykio prieskonis, tad kai vienas bunkerio galas sutvarkomas, apšviečiamas ir gidas už nedidelę sumą tave pavedžioja bei papasakoja istoriją, kitame bunkerio gale, tamsiame, netvarkytame ir laukiniame, įlindę per ventiliacijos šachtą, klaidžioja užsispyrę nuotykių ieškotojai.
Didžiausias pavojus yra ne tas, kad ant galvos užkris kokia atsipalaidavusi plyta ar budrių kaimynų iškviestas policininkas įkals baudą. Kaktą galima užsiūti, pinigus uždirbti, o vat tokios apleistos vietos yra labai trapios ir pažeidžiamos. Suniokoti jas paprasta, nes priešingai nei kultūros objektai, jos nėra saugomos (kaimynai ne visada budrūs ir kartais jų tiesiog nėra), o lankytojai ne visi geranoriški. Užtat landžioti po apleistus pastatus reikia atsargiai, kad nepritrauktum bereikalingo dėmesio ne tik sau, bet ir tai vietai. Ji ir taip nykstanti ir laikina, jei nesubyrės per kelis metus, tai, žiūrėk, naujieji savininkai nugriaus ir plotą panaudos kažkam kitam.
O po ilgos įžangos – trumpas pasivaikščiojimas, o tiksliau, pašliaužiojimas, po tokį objektą, kurį pravažiuoja kiekvienas lekiantis pagrybauti Dzūkijos miškuose ar paslidinėti Druskininkuose. Tai buvusi Valkininkų bažnyčia bei vienuolynas, pradėti statyti 1653 m, o po Antrojo pasaulinio karo išsprogdinti. Bažnyčia, prieš nugriaunant, pabuvo ir cerkve, na o vienuolyne caras įrengė kareivines, vėliau jomis pasinaudojo ir lenkų, ir vokiečių kariuomenės, ir Raudonoji armija. Tamsiojo turizmo detalės – 1700 į nelaisvę paimtas, Valkininkų mūšį pralaimėjęs, Mykolas Pranciškus Sapiega girtų bajorų buvo vienuolyne užkapotas. O Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai čia buvo įrengę koncentracijos stovyklą, atsitraukdami ir susprogdino.
Griuvėsius ir visą kultūrinį sluoksnį galutinai supartalino sovietmetis, nes čia buvo žemės ūkis, silosas, reikalai visokie. Dabar beliko kauburėliai, mažyčiai statinių fragmentai ir maketas, rodantis kaip viskas buvo, kai buvo.
Ir dar išliko nedidelė dalis plytinių, skliautuotų požemių po buvusia bažnyčia. Didžioji dalis užversta smėliu.
Kai kur net ir didelis žmogus beveik atsistoja pilnu ūgiu. Tačiau dažniau tenka gultis ant pilvo.
Kai reikia pasiekti pačius pakraščiausius pakraščius.
Matėme liudijimų, kad lietingu oru prie įėjimo susidaro bala, tačiau mus pasitiko sausutėlis smėliukas. Požemiai nedideli, tačiau įspūdingi kaip Narnijos spinta – mat pasistatai mašiną šalia judraus, kasdienio kelio, išlipęs apsidairai nuobodžiaujančia mina, ir įsitikinęs, kad niekas nemato, šmurkšt! Ir jau po žeme, anapus laiko:)
