Vilniaus sienos. 1/3

Kaip sunkmetis pažadina kūrybinį pradą

Į pabaigą ėjo 2020-ieji Viešpaties metai, pasaulį vis kietesne letena spaudė virusas, o žmonės, kaip įmanydami bandė gintis uždarinėdami parduotuves, sienas bei duris. Ir nors jokia bėda pasėdėti šiltuose namuose, kur kompas gieda sirenų giesmes, siūlydamas virtualias pramogas, kur netrūksta nei maisto anei karšto vandens, bet laisvūnišką klajoklių tautą apėmė lėta agonija. Jie vyto kaip nelaistomos rožės, žiopčiojo kaip ant kranto išmestos žuvys ir pamažėle geso it nekurstoma ugnis…..

Žodžiu, kai esi per daug protingas, kad neigtum virusą ar abejotum karantino nauda, bet kažkoks atavistinis nomado genas ima tampyti tavo nervus, įsijungia vaizduotė. Užsidarius savivaldybių sienoms formaliai tapome atkirsti net nuo savo, beveik prie durų prasidedančio, Griovių geomorfologinio draustinio, kuris mus gelbėjo pavasarinio karantino metu. O nerimą išvaikščioti kažkur tai reikia! O gudrauti ir apgaudinėti tai nesinori. Andrius iššūkį priėmė, prie kompo pasėdėjo ir šovė idėją – eisime Vilniaus savivaldybės riba! Nei formaliai draudimą pažeisime, nei iš esmės, nes ta riba veda tikrai nežmoningomis vietomis, šen bei ten, aišku, prasieina gatve ar tarp namų, bet kontaktų rizika, išskyrus kokį šunį vedžiojantį praeivį, yra minimali.

Iššūkiai

Vilniaus riba nėra pažintinis takas ar apskritai kažkoks takas. Kai kur veda asfaltu, kai kur žvyrkeliu, peršoka upelį ir upę, kerta privataus namo kiemą ir, galiausiai, veda bekele per dirvonus, miškus ar purvynes. Vilniaus riba kone dvigubai ilgesnė nei Vilniaus takas100 – apie 180 km. Ir, suskaidžius maršrutą atkarpomis, yra ne taip paprasta pasiekti atkarpos pradžią ar grįžti namo, nes ne visur rasi Citybee ar autobuso stotelę. Su pirma savo kliūtimi susidūrėme tik išėję iš namų – gatvelė, vedanti tarp privačių namų, baigėsi tvora ir rakinamais varteliais. Agresyviai pasišiaušusiais metaliniais spygliais. O už jų – mums reikalinga gatvė. Teko atsargiai perlipti. Vėliau privačių namų kvartalus tiesiog apeidavome, išlaikydami mums reikalingą kryptį. Taigi, žemėlapyje apytikriai suskirstėme maršrutą į 10 atkarpų ir leidomės į artimiausiąją.

1 Pilaitė – Buivydiškės

Visi keliai prasideda nuo namų durų, o paskui jau nuveda velniai žino kur. Tad išeiname pro tas duris, pro Gėlužės ežerą, perlipam anksčiau minėtą tvorą ir žiū, jau keliaujame be kelio be takelio.

Braunamės pro krūmus, einame stebėtinai gražiu mišku, pakeliui savo raganiškiems burtams prisirenku eglių sakų..

Tada praėjome Griovių geomorfologinio draustinio pakraščiu, matėme šieną sukrautą į kupetas (regis jau daug metų tokio vaizdo neregėjau), nepasiekę Karveliškių kapinių sukom atgal link Gėlužės ir patekom prie upelio N-8. Ten gyvena bebrai ir vietomis su upeliu daro ką nori, o mums reikėjo ne tik kirsti N-8, bet dar ir jo intaką. Pro švendrus ir karklus, per bebrų užtvankas ir balas pasiekėme gyvenamą rajoną.

Kirtom Čekoniškių gatvę ir atkarpos pabaiga per Zujūnus ir Buivydiškės būtų buvus pakankamai nuobodi, jei ne toks (berods) G-1, upelis toks, menkas visai. Jį buvo galima kirsti darant lanką ir einant gatve, bet atradėjų savigarba to neleido! Tai teko šokti:)

O tada viena sausa, viena šlapia koja atnešė iki Buvydiškių tvenkinio, kur buvo įrengtas policijos postas. Pasiteiravo mūsų, kur čia susiruošėm. Pristatėme savo projektą, atsigėrėm arbatos prie tvenkinio ir palinkėję vieni kitiems gražios dienos grįžom namo. Buvo truputį juokinga ir liūdna matant kaip iš abiejų pusių atlekia mašinos, pamato policiją ir greit sukasi atgal, kitų landų ieškoti.

18 km miesto riba + apie 1,5 km pasiekti ir pareiti nuo ribos.

2 Grigiškės – Pilaitė

Antroji Kalėdų diena pasitiko mus šviežiu sniegu, o visos suvalgytos silkutės, šabalbonai, grybų pyragai užpilti kanapių gira, reikalavo išvesti juos pasivaikščioti. Tai ėmėm Citybee, važiavom į Grigiškes ir perėjom Vokę tiltu. Apsnigtais šlaitais apėjome visas Grigiškes ratu.

O tada jau reikėjo kirsti magistralę. Sumažėjus eismui gal ir įmanoma ją sąlyginai saugiai perbėgti, bet mes ne kokie murziai, kelių eismo taisykles žinom! Taigi žiūrim, kad PO magistrale prašliaušim. Ir čia ilgos kojos tikrai nebuvo privalumas:)

Išlindus kitapus netrukus pasiekėme Nerį ir priėjome mums kelią pastojusią, į Nerį įtekančią Vokę. Žinojome, kad per ją teks bristi, bet nesitikėjome, kad ji bus tokia gili, srauni ir tokia… NEPERMATOMA. Pasivaikščiojom pakrante ieškodami brastų/akmenų/ išvirtusių rąstų. Susiradę pagalį matavom gylį nuo kranto.

Nieko nebus, reikia bristi į žvalgybą. Dabar ilgos kojos eina mūsų gelbėti.

Ne tai, kad iš pirmo karto pavyko. Jau įpusėjus matėsi jog trumpesnėms kojoms šitas gylis neįveikiamas, o netrukus įvyko toks mažas kūno ir vandens susitikimas – niurkt. Greit Andrius apsisuko ir į krantą grįžo. Antras bandymas arčiau žiočių, kur lyg tai matėsi daugiau žvyro sąnašų, buvo sėkmingas. Perbridęs Andrius kažkaip net nieko nekalbėdamas mikliai rengėsi ir avėsi batus. Aš tuo tarpu susiradau kitą lazdą ir žengiau į srovę. Dabar jau trumpos kojos nebuvo privalumas – vis tiek giliausioj vietoj užpakaliuku vandenį teko pabučiuoti:) Išlipus į krantą reikėjo tas susvetimėjusias kojas vėl prisijaukinti. Sukišau jas į pūkę, išgėrėm karštos arbatos ir tada jau pavyko batus apsiauti.

Atsigėrus arbatos norėjosi kuo greičiau judėti toliau ir sušilti iš vidaus. Iki tol vedęs patogus takas ūmai baigėsi ir prasidėjo visiškai laukinė, stačiašlaitė, ilga Neries pakrantė. Tai dumblas mus priversdavo kilti šlaitu aukštyn, tai nuo brūzgynų bei kibių gervuogių šakų mes vėl bėgdavom žemyn. Lipom per išvartas, lindom po išvartom, kol galiausiai, kojom slysčiojant ant šlapių lapų, aš pasijutau mažu hobitu, užkerėtu galingos upės ir pasmerktu amžinai klaidžioti jos pakrantėmis.

Pro visas Grigeo gamyklas, palei upės vingius, nuolat pabaidydami tai baltus, tai pilkus garnius, barančius mus savo grubiais balsais, mes pasiekėme Gariūnų tiltą. Pagal Vilniaus ribą Nerį turėjome kirsti kiek anksčiau, bet kažkaip:) neplaukėm šį kartą. Kaip visada perėjom Gariūnų tiltą konstrukcijomis ir netrukus pasiekėme namus.

Apie 21 km miesto riba su tilto pasiekimu. Beveik 400 m vertikalaus sukilimo užkerėtais Neries šlaitais:)

3 Pagubės sodai – Tarandė

Iš ryto avėmės dar po vakarykščios neišdžiūvusius batus, su Citybee važiavome iki Santariškių, ten 36 autobusu iki Pagubės sodų, kur mus pasitiko SAULĖ! Po kelių mėnesių tamsos tai buvo pirmas giedras ir skaistus rytas. Oras net traškus nuo lengvo šaltuko, giliai jo įkvepiam ir neriam į mišką.

Nors kartais nereikia nei bristi, nei šokti! Miškas labai gyvas – pilnas pėdučių sniege, tarp medžių šmėkščiojančių stirnų bei čirpaujančių žieminių paukštukų. Praeiname Birelius, pro Avietynę, ir netrukus pakliūname į spąstus. Pirmiausia įriogliname į keistą teritoriją – vielinės tvoros išdraskytos, kažkoks ženklas, kad negalima važiuoti. Bet juk tai ne apie mus! Visgi gilios provėžos ir netrukus aptikti nauji ženklai mus informuoja, kad esam karinėje teritorijoje. Lendam pro spygliuotą tvorą lauk ir braunamės pro brūzgynus kitapus. Teritorija didelė, lyg tyčia sutampanti su mūsų maršrutu, o po kiek laiko mes jau aklavietėje tarp privačių namų tvoros ir spygliuotų vielų. Dar vienas beviltiškas bandymas įsibrovus į karinę teritoriją apeiti tuos namus, bet nepavyksta. Grįžtam šiek tiek atgal ir aplenkiame šį rajonėlį.

Kliūtys čia tuo nesibaigia, nes kelią link Gulbinų pastoja pelkės. Čia irgi gerai pašeimininkauta bebrų ir turim ne šiaip sau pelkes, o tiesiog..liūlynes. Žodžiu ėjom ne pagal savo norus, o pagal sausų lopinėlių mums suteiktas galimybes. Ir tada pasiekėme Gulbinus – plynus laukus po kuriuos ūžavo jau sustiprėjęs vėjas ir kedeno uniforminių, privalomų tujų garbanėles.

Kol pasiekėme Bajorus – ten nebeliko vienintelės, sistemoje matomos Citybee. Autobusas po 45 min, o kita artimiausia Citybee – Tarandėje. Kaip ir tinka mums pagal maršrutą, tai pridedame dar kelis km ir pasiekiame Tarandės Rimi. Dar dešimt minučių vyksta žaidimai, nes Andriaus telefonas išsikrovė, tada greit instaliuojam programėlę į mano, tada vėl nebelieka Citybee, tada matom Sparkus, tada instaliuojam Sparko programėlę…Žodžiu, namo grįžom:)

25 km miesto siena.

Trečdalis projekto įvykdyta. Toliau mūsų laukia alpinistinis nuotykis, vienas draugų mestas iššūkis ir DAUG daug nežinomybės🙂