Vilniaus sienos 2/3

Tamsios žiemos dienos gesdavo taip ir neprašvitę, apledėję keliai pažliugdavo gličia šlapdriba ir vėl stingdavo į gruodą, žmonės sirgo, o savivaldybių sienų niekas neketino atverti. Gyventojų tarpe vyko tyli partizaninė kova, pasireiškianti slaptais vakarėliais bei nelegaliomis išvykomis už sienos. O klajūnai, kaip laukiniai žvėrys, kaip ištremti bendruomenės nariai, tyliai slankiojo miesto riba, praeidami tarp galinės jūsų namo sienos ir miško, aplojami šunų, anapus tvoros.

4 Pagubės sodai – Balžio ežeras

Dar tyrinėjant savivaldybės sienas žemėlapyje, Andrius ir sako: žiūrėk, čia per Nerį pažymėtas lynas. Maždaug toje vietoje, kur upę kerta ir siena. Mano atmintyje krustelėjo prisiminimas: kažkas apie šį lyną man jau pasakojo. Po trumpo tyrimo paaiškėjo, kad Skirgiškėse gyvenantys mūsų draugai retkarčiais pramogauja persikeldami tuo lynu į kitą upės pusę. Ar begalėtų būti geresnis sutapimas!

Apniukusį šeštadienio rytą, ties Vilniaus riba susitinkame: mes iš miesto, Tomas ir Virginija – iš anos pusės. Mūsų draugai su kuprinėmis kaip ir mes, bet jeigu mūsų nešuliai yra termosiukai su arbata bei šokoladukai, tai Tomo ir Virginijos kuprinėse pūpso po drūtą, nelabai sužavėtą ankstyvu rytmečiu, vaiką. Ir leidžiamės mes gal į neilgą, bet tikrai intensyvų žygį Neries pakrante – skardžiais, keteromis, apžėlusiais šlaitais.

Gerai, kad mažieji dvyniai jau gyvenimo matę – šią vasarą kuprinėse apkeliavo Tatrus ir todėl kalnų žygiai jiems jokia čia nenaujiena. Svarbu, kad vergai laiku paduotų iš zūbų iškritusį pieno buteliuką:)

Pasivartę aukštyn žemyn ateiname prie sodybos, kurios kieme įtvirtintas galingas metalinis trosas. Sodyba, ačiū Dievui, aptverta tvora, o į tvorą letenomis tvatina ir loja vilkšunis krauju pasruvusiomis akimis. Traukiam įrangą, maunamės apraišus, o savo minčių beveik negirdime per tą lojimą. Andrius prisisega prie skridinio, savisauga, transportinė virvelė skridiniui partempti atgal ir nušvilpia taip, kad Tomas vos spėja vynioti transportinę virvelę. Kai skridinys nustoja būti naudingas, nes nuo upės vidurio lynas po truputį kyla, Andrius nedvejodamas, kaip koks gelbėtojas, užkapoja rankomis iki galo ir nušoka ant žemės kitam krante. Tomas dar siūlo viso kūno apraišus, bet aš mačiau kaip Andrius nuskrido į kitą krantą, buvo labai lengva, juokų darbas, kiekvienas taip gali! O, broli…

„Nepasiduosiu, nesustosiu… truputį sustosiu, paskui vėl nepasiduosiu“ ir taip žingsnis po žingsnio, pusmetris po pusmetrio, stingstančiomis rankomis iki pergalės, kur jau už kuprinės mane sučiupo ir nukabino nuo troso Andrius. Kai kraujas suplūdo atgal į sušalusias, pastirusias rankas, tai net užgėlė. Gal reikėjo tuos viso kūno apraišus imti:) bet dabar mes jau kitam krante, siunčiam skridinį atgal ir mojuojam draugams visąlaik aplojami kito šuns, kitam kieme, kuriame įtvirtintas antrasis lyno galas.

O tada beliko paskutinė atkarpėlė labai gražiais miškais, kur prie Balžio ežero laukėm autobuso kokią valandą, gėrėm arbatėlę iš termoso ir stebėjom vaikiną, kuris nusirengė, įlindo į eketę ir tupėjo ten 4 minutes. Grįžus lindau po šaltu dušu:)

5 Balžio ežeras – Naujoji Vilnia

O tada ėmė ir atsitiko – tiesiog prisnigo. Užglaistė aštrius kampus, dengė uždengė bjaurastį bei liūdesį, ištempė vaikus ant kalniukų, o visiems geros valios žmonėms prisakė linksmintis. Jau penktadienį Facebook’as ūžė nuo baltų nuotraukų, o šeštadienį anksti ryte mes stovėjome stotelėje Nemenčinės plentas ir laukėme 39 autobuso. Nuo Balžio ežero klampojom per pušynus link Tapelių, o po to iki pat Naujosios Vilnios geležinkelio. Nebuvo ypatingų kliūčių, tik nepaprastai gražus, žiemiškas miškas. Na gal tik pelkutė pakeliui pasitaikė…

Bet rimtai, kokia klastinga:) kai kur gali nuspėti balas tykant po lygiu sniego paviršiumi, o kai kur netikėtai kojytė tik makt! iki kelio ir kai jau išlupi iš to dumblo, tai džiaugiesi, kad bent su batu. Per vieną tokį kluptelėjimą išmanus Andriaus laikrodis užfiksavo jam įvykusį „accident“ ir klausė ar jau dabar siųsti pagalbos žinutę visais jo kontaktais:D

Na gerai, dar Veržuvos upelė pasitaikė.

Rimtai, žemupyje ji tokia sekli, dugniukas smėlėtas, bristum sau ir džiaugtumeis. O čia – siaura, bet NEPERMATOMA, visai nevilioja. Betgi radom tiltą.

Na gerai, pasitaikė net ir striptizo klubas! Turbūt per anksti aplankėm, programa dar nebuvo prasidėjusi.

O daugiau – tiesiog klampojimas per sniegą, nuo medžių pasipilančios sniego lavinos, gardi, Andriaus vytinta mėsytė, vėl klampojimas, arbata, klampojimas, kol kojos tampa minkštos tarsi vatinės, siela taiki, akys mieguistos, o ambicijos – tie amžinai alkani vilkai – sočios bei nurimusios trumpam užsnūsta.

20 km Vilniaus siena, bei N. Vilnioje iki Citybee automobilio.

Tarandė – Buivydiškės

Na ir kas, einam savo atkarpas ne iš eilės, o kaip mums patogiau. Kadangi sekmadienio rytas buvo tingus bei lėtas, tai nusprendėme, kad reikia trumpo gabaliuko, netoli namų. Be to, jau kurį laiką trukęs šaltukas teikė vilties, kad bus užšalęs Gineitiškių ežeras, kurį siena kerta perpus.

Nuvažiuojam Tarandėn ir einam. Na ką pasakyti kai nėra ką pasakyti – nieko. Tiesiog ėjome pro gyvenamųjų namų rajonus – Tarandė, Antežeriai, Gineitiškės šone. Pakeliui pauogaujame – užšalusios putino uogos toks skanėstas! Prieiname ežerą – vykdome ledo apžiūrą, inspekciją bei analizę.

Analizė liepia mums per ežerą neiti. Tie keli, pakraščiais žūklaujantys žvejai – ne rodiklis, jie, kaip rašo laikraščiai, skęsta paskui viens po kito, mes taip nenorime. Atleisk mums, Mindaugai, praėjom pakrante:)

O paskui lieka pasisukioti tarp gražiųjų Buivydiškių tvenkinių ir keliauti namo. 10 km trūkstama atkarpėlė uždarė spragą ir užbaigė antrąjį Vilniaus savivaldybės ribų trečdalį.

113 km nueita, 1 km 110 m vertikalaus sukilimo, vienas trosas per Nerį, vienas bridimas per Vokę, vienas vamzdis po autostrada ir daug tiltų, tiltukų, balų ir žingsniukų.

Liko pietrytinė bei pietinė Vilniaus ribos. Iš žemėlapio atrodo neįkvepiančiai:D (ta prasme – nuobodžiai). Pažiūrėsim.