Vilniaus sienos 3/3

…Ir paspaudė tokie šalčiai, kad pušų šakos, poškėdamos lyg atsitiktiniai šūviai, lūždavo bei krisdavo žemėn, o pavieniai praeiviai akimirkai susigūždavo, bet įsitikinę saugumu greit skubindavosi tolyn. Vos sustojus, sulėtėjusi kraujo srovė gyslomis nebepristatydavo pakankamai šilumos ir šaltis, pradėdamas nuo pirštų galų, imdavo skverbtis gerai apsaugoton kūno tvirtovėn…

-Liko labai nuobodūs pietiniai miesto pakraščiai, – dūsaudama pasiskundžiau vaikams. – Nežinau ar beverta tęsti mūsų žygį…

– Taigi čia iššūkis, o ne pasivaikščiojimas, – gūžtelėjo pečiais Joris.

Tikrai, kad jau išsigalvojom tokį projektą, tai oru būtų ir pabaigti. Juolab, kad savivaldybių sienų vis vien neatidaro 😀 O žygis nesibaigia, kai baigiasi linksmoji ar gražioji dalis. Tada įjungi valią bei darai tai, kas savaime nebesidaro.

7 Baltoji Vokė – Liepkalnis

O čia, lyg tyčia, paspaudė šalčiai, ankstų rytą miesto pakraščiuose net iki -23C nukrenta, o tai prideda smagumo ir tempo net banaliausiam pasivaikščiojimui. Tad sekmadienį iš pat ryto su Citybee lekiam į Naujininkus, ten trepsim stotelėje laukdami 78 autobuso ir dar prieš 9 ryto pasiekiame Baltąją Vokę. Jau antrą parą aš kabu ant telefono, nes kitam pasaulio krašte, Pakistane, į K2 viršūnę kopia 10 šerpų komanda. Šeštadienį jie pirmąsyk istorijoje žiemą pasiekė viršūnę, vakare nusileido iki trečiosios stovyklos, o šiandien vis laukiu kada pasirodys patvirtinimas, kad visi, gyvi ir sveiki, pasiekė bazinę stovyklą (pasirodė vakare). Tai kažkaip tas šaltis padeda solidarizuotis su visais pasaulio alpinistais, kurie, kamuojami savo neproporcingo dydžio ego, šiuo metu kamuojasi įvairiuose kalnuose. Mes kamuojamės su jumis!

Pamojavę ankstyvam traukinukui, pro tankius Panerių miškus, labai sparčiu žingsniu judame į priekį. Trumpam stabtelime arbatos, bet suryjam ją greitai, mažumą išsiplikindami gerkles bei nušaldami pirštus. Bet tada galiausiai, taip! O, taip! Apšerkšnija tos blakstienos ir aš toliau šaldau savo nagus, nes būtinai reikia pasidaryti selfį su apšerkšnijusiomis blakstienomis 😀

O paskui prasideda anarchija kolektyviniuose soduose… Planetos, Kelmijos, dar ten kažko. Kaip ten taip išeina, kad vienas prasiplečia kiemą, kitas užsitveria tvorą, trečias uždaro keliuką, ir tu jau blaškaisi Pano labirintuose, suki ratus, kol galiausiai Pano panikos užvaldytas nusispjauni į privačios nuosavybės teisę ir veržiesi šturmu tau reikalinga kryptimi. Tai reiškia, kad kirtom keletą kiemų, perlipom per porą tvorų (net kelnes persiplėšiau, kaip koks obuolius vagiantis vaikėzas) ir prasibrovėm pro vieną krūmų gyvatvorę.

Tiltelis per bevardį upelį buvo nuožmiai apsaugotoje teritorijoje – iš vienos pusės tvora, iš kitos – gyvatvorė 🙂 galiausiai ištrūkom prie geležinkelio, paskui per laukus, pro Katiliškes ir Kuprioniškes iki Minsko plento. Šiapus jo, iš viso būrio Citybee automobilių, stovėjusių išvakarėse, nebeliko nė vieno. Bet anapus, prie Ibis viešbučio, kaip tik kažkas vieną priparkavo. Kamikadzių stiliumi kertame Minsko plentą ir užvaldome automobilį.

8 Liepkalnis – Naujoji Vilnia

Atodrėkis… Pilkas dangus, pilkas, pažliugęs sniegas, tuoj tuoj gresiantis prapliupti lietus. Čiūžiname palei Minsko plentą nykiausioje Vilniaus sienų atkarpoje ir stipriname valios raumenį. Netyčia pabaidome kiškiuką – liuoksi ilgai palei plentą papurusi uodega.

Kai nusukame nuo plento – einame palei geležinkelį. Vienoj pusėj geležinkelis, kitoj pusėj – nykus laukai. Nykūs laukai ir išsibarstę Nemėžio, vėliau Aukštojo Pavilnio namai. Pačioje pabaigoje nusukame nuo geležinkelio per laukus, krūmus (pabaidome stirną) iki miško ir link Naujosios Vilnios.

Malūno gatvėje, aišku, malūno liekanos, o kažkelintoje Prekybos gatvėje (jų ten bent penkios:), tekančiame upelyje, žvejoja garnys. Ir priešingai nei pilki bei balti jo giminiečiai Neryje, kurie mus pamatę iš tolo rėkdavo, bardavosi ir skrisdavo tolyn – šitas ramiai sau pietavo jokio dėmesio mums neskiriamas.

9 Baltoji Vokė – Trakų Vokė

Savaitgalio atodrėkis buvo tik trumpos paliaubos, jokiu būdu ne žiemos kapituliacija. O nuo pirmadienio ėmė snigti, ir snigo ramiai bei užtikrintai, ir užklojo mašinas, kelius, šaligatvius bei takelius. Medžius irgi užklojo, ir tie neatlaikę svorio ėmė lūžinėti, šakas mėtyti, elektros laidus traukyti. Ir sėdėjo žmonės net Vilniuje po kelias dienas be elektros.

O mes, Baltojoje Vokėje išlipę iš autobuso pamiške sukam kilpą aplink Vaidotus. Daug yra sniego ir vis sninga dar…

Kertam Vokės intakėlį ir pro krūmų sąžalynus patenkam į kažkokias gamybines teritorijas, gal lentpjūvės, nes kaugėm sukrautos guli lentos.

– Tokiose vietose būna šunų, – pranašauju pitijos balsu, nes šunys yra mano visai neslapta baimė (galit įsivaizduoti, kiek streso aš patiriu savo klajūniškame gyvenime?). Andrius pasuka už vienos lentų kaugės, staiga sustoja ir pamažu, nieko nesakydamas, traukiasi atgal. Nieko nesakyk, viskas ir taip aišku! Tyliai kvėpuodama streso valdymo kvėpavimu traukiuosi atgal ir aš. Cykiai, cykiai, palei tvorą neriam į šabakštynus Vokės pakrantėje. Braunamės kovodami ir su pusnimis, ir su krūmynais. Čia ir pavyksta išlaužti rekordinį greitį – 1 km per 27 min.

Termosiukas irgi prasmenga pusny, vos dangtelis kyšo. Kai galiausiai tilteliu kertame Vokę, apėję Vaidotus puslankiu, tai belieka pečiais gūžčioti – greit pietūs, o mes dar kelio pradžioje. Paskui nuvalytais keliais pro Pagirius, šalia Keturiasdešimt Totorių, o tada už Juodbalių vėl stringame miškelio ruože. Andrius eina pirmas ir mina pėdas. Jeigu bandau įtaikyti į Andriaus pėdas – darau įtūpstus. Tada viena koja taikau į pėdą, kita – tarpe darau savo pėdsaką. Nudėvėti ir apspurę mano bachilai dabar ant kiekvieno atsipešusio plaukelio prisikabina po sniego gurvuolį – atrodau kaip sniege palaigęs kokerspanielis.

Trumpas atokvėpis veidu į sniegą ir, nepriėjus Dobrovolės, keliais patraukiam link Citybee automobilio, laukiančio mūsų dar už kokių 5 km, prie Trakų Vokės Maximos.

10 Trakų Vokė – Grigiškės

Išaušo gražus ir saulėtas sekmadienio rytas – ir sniego daug, ir šalčio:) Bet jau kas bebūtų šiandien mes savo darbą užbaigsim ligi galo. Kulniuojam nuo Trakų Vokės iki sienos ir ties Dobrovole, kad nereiktų eiti nuobodžia A4 šalikele, patraukiam mišku, nes žinai gi, grožis… Tikrai grožis.

Jautiesi kaip po stogu ir tarp sienų. Bet kai prieinam stirnaičių išsikapstytus guolius – tikrai nepaniekinčiau ir prigulčiau:D Negi per savaitę jau buvom pamiršę ką tas klampojimas daro? Ateina gyvenimiška išmintis, kad grožis žiaurus ir labai brangiai kainuoja.

Paskui, sienai vedant palei A16 jau nebesipriešinom gyvenimo prozai irgi grožio nebeieškojom. Visgi dar teko perklampoti lauką, kapines, iš ten siauru takeliu iki Lentvario, kirsti geležinkelį ir galiausiai, paskutinė atkarpėlė nuo Mačiuliškių iki Grigiškių nustebino, nes buvo labai vaizdinga. Ir tada supratom, ko labiausiai trūko pietiniuose Vilniaus pakraščiuose – reljefo! O čia – kalnai, šlaitai, keteros bei žemai apačioje tekanti Vokė. Nusileidus prie upės stabtelėjome – kone prieš du mėnesius čia stovėjom, ką tik pradėję savo žygį. Upė tada buvo neužšąlus ir sniego tik vos pabarstyta. Baigta!

Kas iš to, kas iš to?

Nieko 😀 Metas atidaryti sienas. Mes tikrai gerai pasismaginom, kur nuotykių pašykštėjo maršrutas – ten į pagalbą atėjo gamtos jėgos, todėl nė vienas savaitgalis neprailgo, o šitą žiemą aš prisiminsiu ilgam. Ir po daug metų, kai užaugs karta, dėl klimato kaitos nemačiusi sniego, galėsiu porinti…“o mūsų laikais tai žiemos būdavo…“

10 dienų, 45 val 15 min gryno judėjimo, 187 km 320 m atstumo, bei 1534 m sukilimo (nu jau toks beveik ir kalnas :D).

https://www.google.com/maps/d/u/0/viewer?mid=1qS4zwa9VdJvCyKNuQhK57Kz8NfOAea3X&ll=54.701041608452044%2C25.25305800000001&z=9