Žverna ir Stirna – drąsiųjų keliais Asvejoj 1

Kartais draugai sako: norėčiau išeiti į savarankišką žygį miške, bet aš nepažįstu žemėlapio, nemoku orientuotis. Mes žmonės paprasti ir galvojam, kad lengviausias būdas planuoti maršrutą, tai pasirinkti vandens telkinį ir jį apeiti. Arba keliauti palei jį. Žiūrint ką pasirinkai – ežerą ar upę. Ar jūrą:) Ir neturi jokių rūpesčių – nei tau orientuotis, nei tu paklysi, nei ką. Na nebent brūzgynai ir sąžalynai. Arba intakai. Arba nedidelė arklių banda.

Žverna. Ištakos

Truputis atkaklumo siekiant tikslo

Trumpa Žvernos upelė išteka iš Žverno ežero, nuvingiuoja per pievas, miškus, tada neria gilyn tarp ąžuolais apaugusių šlaitų ir prie Orališkių įteka į Baluošo ežerą. Paprastas planas nukeliauti visą upės kelią nuo ežero iki ežero tampa ambicingu vos išlipus iš mašinos, nes nuo kelio link ežero matyti tik neperbrendamos tankynės, o upė taip išsiliejusi, jog net vagos apybraižų neišskirsi. Na, bet kaip…čia kažkoks sausumos liežuvis įsiterpia tarp liūlynių, ten medžio rąstukas patogiai nuvirtęs per balą. Po truputį judant gilyn staiga žioptelim – vidury niekur prasideda senas, medinis takas virš vandens. Stulpeliai metaliniai, varžtai dar blizga, na, o medis, aišku, sutręšęs.

Atsargūs pirmi žingsneliai mėginant tvirtumą
Laikom pusiausvyrą, einam sutvirtintais šonais

Vandeniu nušliumpsi pabaidytos stirnos, o mes greit suprantam, kad čia visą takų sistema kadaise buvo sukurta.

Nuostabus pasivaikščiojimas kitaip nepasiekiamomis vietomis
Yra bokštelis!
Nuo bokštelio jau matyti Žverno ežeras

Į pasisiūbuojantį bokštelį lipam po vieną. Nuo jo jau matome šalia esantį ežerą ir užskaitome tai kaip arčiausiai tikslo esantį tašką. Toliau nebent plaukte:)

Tai grįžti lengva, jau vienąkart atlaikė

Šiaip jau turim nekokią patirtį su pažintiniais takais, esame nemažai jų matę labai formalių, niekinės vertės, bet šis medinukas laimi visas mūsų simpatijas. Aišku, negaliu atmesti to, kad mūsų prieraišumą, kaip Stokholmo sindromą, skatina tako nepatikimumas.

O tada nutinka tai, kas nutikt privalo:D

Apsiėjom be aukų, tik vienas numuštas nagas. Atsargiai grįžom atgal iki kelio. Pirmiausia nusprendėm, kad šio tako istorija bus tipiškas europinės paramos įsisavinimo atvejis. Tačiau grįžus, kad ir kiek naršiau jokių duomenų apie Žverno ežero ar Žvernos upės pažintinį taką neradau. Chmmm, jei būtų fondų pinigai, tai būtinai būtų ir koks nors informacinis pėdsakas:) Vadinasi, privatus takas. Aha, netoliese yra Žvernos sodyba! Ir jų puslapyje prie paslaugų aptinku ką siūlo: ” Medinius pasivaikščiojimo takelius virš upelio (šiuo metu renovuojami, naudojimas apribotas)”:D

O jei rimtai – linkiu “susirenovuoti” tuos takus, jų sodybai pridedama vertė – didžiulė.

Laukiniai gyvūnai:)

Dabar mūsų upė veda truputį užliejamos pievomis, po to – pakrančių brūzgynais ir šabakštynais.

Tenka įveikti intaką – iš Alkės pelkutės ištekančią (turbūt) Alkės upelę.

Tiltas labai fragmentiškas

Paskui kažkokios pievos, elektrinis piemuo, tai nesvarbu, o tada, žiūrim, arklys. Arklys irgi į mus žiūri. Mes arkliui patinkam, jis bėga link mūsų. Mes tų arklių nepažįstamų, jų kūno kalbos nesuprantam, sakom – lendam į krūmus. Braunamės lazdynų krūmais, arklys braunasi greta. Atkiša lūpas, čiauposi, na gerai, turbūt skanėstų prašo. Išlendam iš krūmų, skanėstų neturim, tad jis praranda susidomėjimą. Bet užtat dumblyne palei upę pastebime dar keletą šešetą arklių. Jie irgi mus pastebi ir tadam! filmo verta scena – visi žirgai kyla, leidžiasi artyn, šuoliuoja per vandenį, tyška purslai! Skubiai fotografuojam po kelis kadrus ir bėgam iki išsigelbėjimo – elektrinio piemens:D

Laukiniai žirgai

Dabar stovim kaip zoologijos sode – mes vienoj pusėj, jie antroj ir žiopsom vieni į kitus.

Arkliai lieka, o mūsų kelias veda dabar į mangrovinius miškus. Andrius sako: dar truputį, va iki tų medžių! Bet mangroviniuose miškuose negalioja dar truputis, čia tarp visų medžių vanduo tyvuliuoja.

Šlapynės beržyne

Išėjus iš mangrovių, palei bebrų užtvankas pasiekiame kelią. Anapus kelio vaizdas iškart pasikeičia – upė įgyja išraiškingą vagą, abipus jos iškyla statoki šlaitai, apaugę ąžuolais. O tarp medžių – savos dramos.

Šernas buvo

Iš aukšto žiūrėdami į upės vagą pasiekiame Orališkių gyvenvietę, kur auga ąžuolas su didžiule dreve. Jį atsimenam iš pernai, kai aplink Baluošo ežerą žygiavom. Užmetam akį į Baluošą ir turėdami dar gerą pusdienį šilto pavasariško oro ieškome kur čia geriau nakvynei įsitaisyti.

Stovyklaviečių detektyvai

Kaip ir su pažintiniais takais, taip ir su stovyklavietėmis turim nevienareikšmiškos patirties. Kadangi nebuvo aišku kiek užtruksim palei upę braidydami, tai stovyklavietę buvom nusižiūrėję prie Žverno ežero. Norim būti pilietiški – juk regioniniuose parkuose apsistoti su palapinėmis galima tik specialiai įrengtose stovyklavietėse. Oficialiame Asvejos regioninio parko puslapyje, Saugoma.lt puslapyje nurodytos trys, PamatykLietuvoje – dvi stovyklavietės prie ežero. Atvažiuojam į pirmąją – stovi parko lenta, jau kiek pageltus nuo laiko. Visos svetainės skelbia, jog tai stovyklavietė 20-čiai žmonių, su įrengtais stalais, suolais bei laužaviete. Be parko lentos matom supuvusias vieno suoliuko kojas. Stalo šį šimtmetį čia nebūta. Ežero pakrantėje laužas kūrentas ir bent vienai palapinei vietos yra. Kur statyti likusias 19 – neaišku, nes palei ežero krantą eina keliukas, o kitapus jo – karklais apaugusi pelkutė:)

Važiuojam pro antrosios stovyklavietės vietą, bet ten kelios privačios valdos ir tarp jų, galimai, nepastebime įsukimo stovyklavietėn. Galiausiai trečioji vieta tėra pievutė prie ežero, visai maloni, bet tikrai neįrengta. Bet jeigu pažymėta oficialiuose puslapiuose – tai legalu apsistoti? Ar išvis liautis čia dėl to galvą sukti?

Laiko dar sočiai ir galiausiai nusprendžiame važiuoti prie Jagomanto, kur įsikuriame tikrai. Įrengtoj. Stovyklavietėj.:) Ir dar svečių pasikviečiam.

Kaip danguje, taip ir ant žemės