Žverna ir Stirna – drąsiųjų keliais Asvejoj 2

Šilta pavasario popietė prie ežero atviliojo miestiečius, žalčius, rupūžes ir maitvabalius. Žalčiai šildosi pakrantėje ir čeža tarp žolių slėpdamiesi nuo smalsuolių. Rupūžinai patruliuoja vandeny, karts nuo karto susimuša tarpusavyje taip švelniai kukčiodami (net nepalyginsi su galingais varlinų kurkimais), o tie, kuriems pasiseka, meiliai įsitaiso ant plačios nugaros rupūžienei.

Šitie atrado kits kitą

Šeima su penkiais vaikais turi reikalų – pasistatyti palapinę, užkimšti penkias burnas maistu ir atsakymais į klausimus. Dvi porelės žvygauja kitoj pakrantėje, merginos karts nuo karto klykteli kaip gervės, mat žmonių, priešingai nei gyvūnų, pasaulyje moterų balsai garsesni ir įmantresni. Na, o gabalėlį š…apspitę puotauja raudonnugarių maitvabalių chebra.

Kiekvienąkart ko nors naujo išmoksti – šįkart tai pažintis su raudonnugariais maitvabaliais

Mudu, išbraidę Žvernos prieigas, neskubėdami statom palapinę ant Jagomanto kranto, kuriam laužą. Nuo Gelednės poligono grįžtantis, bet į Vilnių neskubantis, mus aplanko draugas. Vėliau užeina pora, netoliese turintys sodybą. Žodžiu, priiminėjam svečius vasaros rezidencijoje:)

Tačiau galiausiai viskas nurimsta, užmiega pavalgę ir prisižaidę vaikai, nutyla porelės, tik ežere kuksi rupūžės, virš ežero be garso ratus suka šikšnosparniai, o tolumoje sutrimituoja gervės.

Stirna. Jurkiškis. Melnyčėlė.

Toks trumputis, gal tik 1,5 km turintis upelis, o net tris pavadinimus galima rasti! Man labiausiai patinka Stirna, tai taip ir vadinsiu, bet jei ieškosit pažintinio tako – bus lengviau rasti Jurkiškio vardu:D

Stirna su Asveja susitinka

Prie pat kelio Stirna įteka į Asveją, įrengta poilsio aikštelė, o į stačius upelės šlaitus veda mediniai pažintinio tako laipteliai. Tai dar vienas pažintinis takas, kurio mums derėtų atsiprašyti:) nes jis tiesiog baisiai gražus. Tarp Suoselio ežero, iš kurio išteka upeliukas, ir Asvejos yra apie 14 metrų perkritimas per maždaug 1,5 km. Tai tokios pretenzijos į kanjoną ir kalnų upelį. Laiptais iškyli aukštai virš Stirnos ir belapiais metų laikais (geriausia ankstyvą pavasarį bei vėlyvą rudenį) gali toli regėti. O vasarą tai tiesiog šiaip smagu.

Tarp šakų dar gali Asvejos krantą pamatyti

Nuo šlaito viršaus laiptukai leidžiasi žemyn, kur ties dideliu, upelio vagoj pūpsančiu akmeniu tiltas perveda į kitą pusę. Tą akmenį Puntuko vaiku vadina, nors gal toks labiau Puntuko kūdikis.

Bet kadangi šiuose kraštuose visi dalykai turi po kelis vardus, tai akmenį dar vadina Suomiu. O Suomiu dėl to, kad ledynai net iš Suomijos jį čia atitempė. O kad iš Suomijos tai žino pagal tai, jog jo sudėtis yra tokio kažkokio dylančio granito, kur visi akmenys Suomijoj tokie. Bet visa šitai, jei tik bus noro, galima perskaityti informacinėse lentose. O mes prie akmenio pažintinį kelią paliekame, nes atradėjai turi atradinėt:)

Into the wild

Senai kelias nevalytas
Šlaitai statūs
Vyriausiasis bebras
Ištakos iš Suoselio ežero
Bent jau tiltų netrūksta

Patikrinę ištakas, traškėdami kaip laukiniai lokiai grįžtame kitu Stirnos krantu. Netrukus vėl pasiekiame pažintinį taką ir žvelgiam į žemyn besileidžiančią bei platėjančią upę iš kokių 18 m aukščio.

Tai tiek to trumpo pavasarinio savaitgalio.